Ar antisemitizmą galima prilyginti antisionizmui? Klausimas rašytojui Valdui Anelauskui

Gruodžio 5 dieną Euronews.ru pranešė, kad prie Prancūzijos Vidaus reikalų ministerijos kuriamas ypatingas padalinys, kuris tirs nusikaltimus, susijusius su antisemitizmu. Apie tai buvo pranešta tą dieną, kuomet Elzase žydų kapinėse nežinomi asmenys išniekino 107 antkapius. Tai ne pirmas tokio pobūdžio incidentas. Prieš kelis mėnesius Elzase nežinomieji išpaišė svastikas ant žydų antkapių kitose žydų kapinėse.

VRM vadovas Kristofas Kastaner pavadino šį vandalizmą „respublikos vertybių įžeidimu“. Jis pasakė, kad kuria „naują skyrių tokiems nusikaltimams tirti, padalinys dirbs kartu su žandarmerija, reikalingos lėšos ir įgaliojimai jo darbuotojams mes suteiksime. Bet kuris aktas, kaip antisemitinis, taip ir nukreiptas prieš musulmonus arba katalikus, bus ištirtas kuo kruopščiau.“

Ministro pareiškimas buvo padarytas praėjus parai po to, kai Nacionalinis susirinkimas balsavo už rezoliucijos projektą, kurioje buvo akcentuota, kad neapykanta Izraeliui, žinoma kaip antisionizmas, bus prilyginta antisemitizmui. Dokumentą pateikė valdančioji partija „Respublika, pirmyn” (Republique En Marche) ir rezoliucijos projektas pakartojo tai, ką pasakė E.Makronas vasario mėnesį apie tai, kad antisionizmas yra antisemitizmo pasireiškimas.
Euronews nurodo, kad Prancūzijoje gyvena pusė milijono žydų. Tai didžiausia Europoje žydų bendrija.

https://youtu.be/vunQ7rMShvU

Mane šis Euronews pranešimas, prisipažinsiu, šiek tiek šokiravo. Prancūzijoje kiekvieną dieną vyksta musulmonų išpuoliai prieš krikščionis.
Kaip pranešė Prancūzijos dienraštis Figaro, 2018 metais Prancūzijoje buvo užfiksuota 1063 bažnyčių išniekinimų, 30-čia daugiau, negu prieš metus. Per pastaruosius 8 metus bažnyčių išniekinimų skaičius Prancūzijoje išaugo 100 procentų. 2019 metų Vasario mėnesį tokių vandalizmo atvejų buvo 49. Balandžio 16 dieną sudegė vienas ir pasaulio krikščionybės simbolių – Paryžiaus Dievo Motinos Katedra. Kad ši Europos katalikų šventovė užsidegtų atsitiktinai Velykų ir žydų Peisacho išvakarėse (šiemet balandžio 17-29 dienomis) – tikras stebuklas! Dar reikia prisiminti Emanuelio Makrono pasisakymą, šokiravusį visą Prancūziją, kad „nėra prancūzų kultūros“! 2017 metų vasario 22 dieną, lankydamas prancūzų emigrantus Londone, Makronas pasakė: „Prancūzų kultūra neegzistuoja, yra Prancūzijos kultūra ir ji įvairi“. Tą pačią dieną Londone jis pakartojo: „prancūzų menas?“ Aš jo niekada nebuvau sutikęs!“. Portale Gatestone Makronas buvo pavadintas „naudingu islamo idiotu“.
Antisemitizmo sulyginimas su antisionizmu, mano nuomone, visiškai neišlaiko kritikos.
1975 metais JTO Generalinė asamblėja nutarė pasmerkti sionizmą kaip rasizmo ir rasinės diskriminacijos formą. Rezoliucija Nr. 3379. Po TSRS žlugimo, praėjus savaitei po TSRS likvidavimo, reikalaujant JAV ir Izraeliui ši rezoliucija buvo panaikinta JTO generalinės asamblėjos rezoliucija 4686.
Ar JTO rezoliucijos panaikinimas sionizmą išlaisvino nuo rasizmo? Aš manau, kad valstybė, kurioje žydas negali susituokti su kitataučiu yra rasistinė. Nėra nei vienos kitos tokios valstybės pasaulyje, vienintelis – Izraelis.
Labai gerai, kad Prancūzijos valdžia ėmė kovoti su religine neapykanta. Tik kur buvo Prancūzijos valdžia, kai buvo žudomi kunigai ir deginamos bažnyčios, o sureagavo tik tada, kai kelis kartus buvo išniekintos žydų kapinės?

Su šiais labai jautriais klausimais aš kreipiausi į JAV gyvenantį rašytoją Valdą Anelauską, kuris į tai atsakė:

Visų pirmiausia reikia prisiminti tai, kad jau pati sąvoka „antisemitizmas“ juk nėra teisinga. Net visiškai neteisinga. Kas ją sugalvojo? Yra nusistovėjusi tokia nuomonė, kad žodį „antisemitizmas“ neva sugalvojęs ir pirmą kartą, 1879 metais, savo pamflete „Vokiškumo pergalė prieš žydiškumą“ panaudojęs vokiečių publicistas Vilhelmas Marras, pavadinęs „antisemitine lyga“ grupelę savo bendraminčių. Tačiau yra ir kita teorija, jog neva pirmąkart toks terminas pasirodė, kažkokioje enciklopedijoje „Rotteck-Welckeschen Staatslexikon“, dar 1865 metais, na tai tada, išeitų, jo autorystė Vilhelmui Marrui priskiriama neteisingai. Aš pats nė tos enciklopedijos nemačiau, nė to Vilhelmo Marro pamfleto neskaičiau, tad nieko konkrečiau ir negaliu pasakyt, iš kur ir kada šis žodis atsirado. Yra dar ir keletas kitų nuomonių, bet man atrodo, jog tai visiškai net ir nesvarbu.
Antisemitizmas turėtų reikšt nusistatymą prieš semitus, tačiau jis juk šiandien reiškia konkretų nusistatymą tik prieš žydus, kurie šiandien absoliuti dauguma iš tiesų nėra semitai. Vadinamųjų aškenazių žydų protėviais buvo ne senovės Palestinoje gyvenę hebrajai, o Rusijos pietuose gyvenę chazarai, kurie su semitais neturėjo absoliučiai jokio ryšio. Tai buvo tiurkų klajoklių tauta. Paskui chazarai priėmė judaizmą ir jų palikuonys, šiuo metu paplitę po pasaulį, būtent ir vadina save žydais aškenaziais. Taigi tie, kas dabar save žydais vadina, tada absoliučiai jokio ryšio su senovės žydais semitais neturi, o tokių (t.y. aškenazių) žydų šiandien maždaug apie 95 procentai. Tikrųjų senovės hebrajų palikuonys sefardai tarp šiandienos žydų tėra tik mažuma.
Tad šio žodžio (antisemitizmas) vartosena ir yra neteisinga, kadangi jis reiškia ne nusistatymą prieš semitus, bet prieš dabartinius žydus, kurie nėra semitai. Net jeigu dabartiniai žydai ir dauguma būtų kilę iš semitų, tai vis tiek antisemitizmas tada neapima arabų, asirų, etiopų ir t.t. Tačiau termino „antisemitizmas“ vartosena jau tiek įsigalėjusi dabar, kad visgi tenka priimti jį, koks yra. Bet kadangi žydai nėra rasė, tai antisemitizmas tikrai jokiu būdu negali būti laikomas ir rasizmu. Jis tinka tad nebent tik apibūdinti priešiškumą žydų religijai. Nors ir tai, prie ko čia tada semitai?
Na, o su terminu „antisionizmas“ tai viskas aišku, jis yra, kaip ir terminai „antikomunizmas“ ar „antifašizmas“, reiškiantis nusistatymą prieš konkrečią ideologiją. Kadangi tos (sionizmo) ideologijos pagrindu yra sukurta Izraelio valstybė, tai antisionizmas yra nusistatymas taipogi ir prieš šią valstybę.
Skirtumas tarp antisemitizmo ir antisionizmo, mano supratimu, yra didžiulis, nes juk yra daugybė net ir pačių žydų, kurie labai priešiškai nusistatę Izraelio valstybės ir apskritai sionizmo atžvilgiu. Galėčiau nesunkiai išvardint tokių bent kelis šimtus, pats asmeniškai pažįstu ne vieną ir ne du, tačiau tikrai nemanau, kad tarp jų atsirastų nors vienas, kuris pavadintų save antisemitu. Ar sakytų palaikąs antisemitizmą. Kai tuo tarpu antisionistais jie save ir laiko ir vadina, ir nežydus antisionistus palaiko, su jais glaudžiai bendradarbiauja. Sakau tą iš grynai savo asmeninio patyrimo, kadangi esu ne kartą dalyvavęs, kartu su žydais antisionistais, įvairiuose prieš Izraelį ir sionizmą nukreiptuose renginiuose.
Kaip žydai dauguma nėra semitai, taip ir ne visi jie yra šiandien sionistai. Ne visi, toli gražu ne visi Izraelį myli bei palaiko. Pavyzdžiui, viena mano pažįstama, buvusi kaunietė, daugiau nei 20 metų pragyvenusi Izraelyje, paskui iš jo emigravo į Kanadą. Todėl, kad vadinamoji žydų „istorinė tėvynė“ Izraelis, jos pačios tvirtinimu, visus tuos 20 metų buvo jai visiškai absoliučiai svetima šalis, nesukelianti jokių patriotinių (t.y. sionistinių) jausmų. Ir būtent tokių žydų, kartoju, yra labai daug. Ypatingai čia Amerikoje. Juk vien Niujorke žydų gyvena gerokai daugiau, negu Izraelyje, ir absoliuti dauguma jų kažkodėl visai neskuba kaip galint greičiau persikelti į Jeruzalę… Nė kitais metais, nė kada nors… Nors per savo žydiškas „Velykas“ vis kasmet kartoja L’Shana Haba’ah B’Yerushalayim, t.y. kad kitais metais švęs atseit jau Jeruzalėje…
Iš kitos pusės, kaip tai neatrodytų paradoksiška, tokių sionistų, kur tiesiog išties fanatiškai palaiko Izraelį, tarp krikščionių čia yra nepalyginamai daugiau, negu Amerikoje (ar apskritai pasaulyje) yra pačių žydų. Tvirtinama, jog vien Amerikoje krikščioniškųjų sionistų yra kažkur tarp 20 ir 40 milijonų, kai tuo tarpu žydų visame pasaulyje gyvena apie 13 milijonų. Ir, kartoju, toli gražu ne visi jie sionistai.
Jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo tarp žydo ir sionisto. Kaip, beje, negalima dėti lygybės ženklo tarp žydo ir judėjo, nes toli gražu ne visi žydai tą religiją išpažįsta. Yra daugybė žydų kilmės ir budistų ir induistų, ir katalikų, ir net musulmonų. Jau nekalbant apie tiesiog ateistus. Pats ne vieną ir ne du tokius nejudėjus žydus asmeniškai pažįstu.
Mano išvada būtų daugmaž tokia: Nė terminas „antisemitizmas“ žydų atžvilgiu netinkamas, nė terminas „antisionizmas“, nes dauguma žydų paprasčiausia šiandien tiesiog nėra semitiškos kilmės, kaip ir daugelis jų nėra sionistai. Ir ką dar galėčiau pridurti tai kad bent jau aš iš tiesų esu net labiau priešiškai nusistatęs tų krikščionių sionistų atžvilgiu, nei žydų sionistų. Na, apie tai reikėtų ilgai ir nuodugniai aiškinti, gal palikime kada nors kitam kartui.
Kas dėl vadinamojo „antisemitizmo“, tai aš visada sakiau, sakau ir sakysiu, kad kaip, pavyzdžiui, rusų kalboje yra du skirtingi žodžiai — „еврей“ ir „жид“ — taip ir visų žydų negalima gi matuoti vienu matu, ar tempti visus ant vieno kurpalio… Yra žydas Hodosas ir yra žydas Sorošas — tarp jų gi didžiulis skirtumas, praraja didesnė ir gilesnė net už Didįjį kanjoną, ar gi ne taip?..
Gi kas dėl Prancūzijos ir prancūzų, kur šiandien susirūpinę labiau „antisemitizmu“ ar „antisionizmu“, negu savo pačių likimu, na tai ten su jais viskas aišku, jiems jau kaput… Ir apie prancūzus ir apie šiandieninius vokiečius, ir apskritai apie visas Europos tautas (įskaitant, aišku, ir mūsiškę), kur link jos dabar eina, galima pasakyt teisingiausia būtų nebent pacituojant žinomus Hitlerio žodžius, kad tie, kas nori gyvent, tai turi ir kovot už save, o tie, kas kovoti nenori šiame pasaulyje, kur kova už būvį yra amžinas gyvenimo dėsnis, tai tie paprasčiausia ir nenusipelno, kad jame gyventi… Na, maždaug šitaip buvo pasakyta, ar panašiai, neatsimenu tiksliai.
Rodos aš esu Jums jau pasakojęs, kad pas mano čia vieną draugą rusą yra dar jaunystės laikų pažįstama, kuri jau beveik 40 metų gyvena Paryžiuje. Jiedu abu kadaise kartu studijavo prancūzų kalbą Irkutsko užsienio kalbų institute. Na, o kada studijas baigė tai ta Lena susipažino paskui su kažkokiu prancūzu, už kurio ištekėjo, ir išvyko gyvent į Prancūziją, kas 1983 metais merginai iš Sibiro, kaip galit įsivaizduot, atrodė turbūt tiesiog kaip lyg pasakiškos svajonės išsipildymu. Paskui su tuo prancūzu ji gana greitai išsiskyrė, pati viena užaugino dukrą, na ir taip pragyveno Paryžiuje du trečdalius savo gyvenimo. Gi dabar, likus keliems metams iki pensijos, jinai kasdien žymi kalendoriuje dienas, žiūrėdama kiek dar likę jai iki kada galės pagaliau iš to Paryžiaus pabėgt, sugrįžti pagaliau į savo gimtąjį miestą Bijską, kuris yra Altajaus krašte. (Ji pati, beje, pusiau rusė ir pusiau estė, tėvas buvo tremtinys iš Estijos.) Jau iš karto įsigijo ten nedidelį namuką, kur ir numačiusi praleisti likusį gyvenimą. Dabar gi, sakau, turi dar, lyg kalėjime, pragyvent dar pora metų Prancūzijoje, kad sulaukti prancūziškos pensijos. Kiek supratau iš savo draugo apie ją dažnų pasakojimų (jiedu beveik kasdien pabendrauja per Skaipę), tai ji ten dabar ir gyvena būtent kaip lyg kalėjime, beveik niekada neišeidama po Paryžių pasivaikščiot, nes tiesiog bijo gatvėn išeit… Paryžius šiandien, kaip žinia, tapęs vienu pačių pavojingiausių Europos miestų. Bet ar galėjusi būtų, 1983 metais, ta jauna mergina net baisiausiame košmariškame sapne pagalvot, įsivaizduoti, jog jos išsvajotasis Paryžius kada nors tokiu taps?! Taip lygiai kaip ir patys tuometiniai paryžiečiai juk negalėjo!.. Taip lygiai kaip ir šiandieniniai vilniečiai negali turbūt dar suprast, jog dabartinis Paryžius — tai rytdienos Vilnius… Jeigu viskas šitaip ir toliau tęsis…

Related posts