Eduardas Hodos. Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą (Rudasis skyrius, pabaiga)

Knygos vertimo pradžia:

http://lebionka.blogspot.com/2019/12/eduardas-chodos-zydu-fasizmas-arba.html

https://manolietuva.com/?p=1270

Skyrius 2. Rudasis (pradžia)

http://lebionka.blogspot.com/2020/01/eduardas-hodos-zydu-fasizmas-arba.html

https://manolietuva.com/?p=1385

Vertėjo dedikacija: Šį savo kuklų darbą skiriu grupei „disidentų“, kuriuos pavadinčiau „Lietuvos ir lietuvių tautos mylėtojų draugija“. Apie jų veiklą pranešė vienas šabesgojišku tampantis portalas, kaip tik per šabatą, sausio 11 dieną (“Vilniaus Gaono metais Vilniaus Sporto rūmai taps Vilniaus stigma”).

Skyrius 2. Rudasis (pabaiga)

HITLERIS KAIP CHABADO EVOLIUCIJOS VEIDRODIS

Juk ne paslaptis, kad nuo „žydų klausimo“ neišmanymo kenčia visi: ir „judofilai“ ir „judofobai“, gindami arba, priešingai, keikdami tai, apie ką neturi reikiamo supratimo. Būtina, pagaliau, likviduoti šį trūkumą – tam, kad žmonės, besidominantys žydų reikalais turėtų aiškų ir tikslų judaizmo supratimą. Tačiau nežinojimas nėra nusikaltimas. Nusikaltimas yra nenoras įgyti žinių. Deja, tarp „judofilų“ ir tarp „judofobų“ pakanka asmenų, nenorinčių užsiimti savęs ugdymu šiuo klausimu. Jie dėl pasipūtimo mano, kad jų žydiškos tematikos žinių lygis yra pakankamas objektyviai vertinti judaizmą. To rezultatas yra primityvus darbo lygis, kompromituojantis autorius. Tuo tarpu žydų rasizmas ir toliau egzistuoja, stiprina ir plečia savo rėmėjų ratą. (…)

Antrojo pasaulinio karo metu daugumas chasidų ne Chabado krypties buvo sunaikinti. Chabado bendruomenė taip pat patyrė rimtus praradimus, bet Šeštojo Liubavičių Rebe, Josifo-Icchako, ir Septintojo Liubavičių Rebe, Menachemo-Mendlo Šneersono dėka išplito po visą pasaulį, pirmiausiai po JAV teritoriją. Visuotinai nelaimei, būtent rasistinė kryptis chasidizme yra savo skaičiumi dominuojanti pokariniame pasaulyje.

Pats Chabadas – tai ne chasidizmas, tai melagingas chasidizmas, talmudizmas su kauke. Po Menachemo-Mendlo Šneersono mirties (1994 m. birželio 12 d.) Chabadas atitolo net nuo… talmudizmo, tapo savo rūšies religija, kurios pagrindu yra mirusio Rebe kultas. Chabadnikų įsitikinimu, М. М. Šneersonas mirė vykdydamas pranašų raštus, konkrečiai, Yeshayahu (Izaijo) 53 skyrių už žydų nuodėmes ir turi prisikelti, kad prikelti mirusius, pastatyti Šventyklą Jeruzalėje ir tapti Mošiachu (Mesiju). Tokiu būdu, chabadnikai, atmetantys, kaip ir kiti judėjai, Kristų-mesiją, mėgina suteikti mirusiam Rebe Šneersonui tai, ką padarė Jėzus! Šito melo chabadnikai moko vaikus savo ješivose ir vaikų stovyklose, kurių tinklas užklojo Rusiją. Tuo pačiu, pats Menachem-Mendl niekada savęs nevadino Mesiju. Jis pranašavo, kad Mesijo atėjimas tiesiogiai surištas su Rusijos išlaisvinimu nuo komunizmo ir jos dvasiniu atgimimu. Jo nuomone, Mesija turi ateiti iš Rusijos, dar gyvenant dabartinei kartai. (…) Kadangi Rebe niekada nebuvo pareiškęs apie save, kaip apie Mesiją, galima manyti, kad mesianistinė chabado kompanija – ne kas kita, kaip sąmoninga žydų apgavystė (…)

Chabadas – ne tiktai religinė organizacija, bet ir politinė. Tarp rabinų ir paprastų chabadnikų JAV daug milijonierių ir milijardierių, darančių didelę įtaką šios šalies politikai Artimųjų rytų regione. Pavyzdžiui, Šlomo Kunin, buvęs Rebė pasiuntinys Rusijoje nuo 1991 iki 1995m. Chabado rabinai lankosi JAV prezidento apartamentuose ir JAV Kongrese žymiai dažniau, negu stačiatikių šventikai pas Rusijos Prezidentą ir abiejose Federalinio susirinkimo palatose. Tarytum JAV valstybine religija yra judaizmas! (…) Negalima atmesti, kad pasirodymas garsios Monikos Levinsky tarp Klintono aparato darbuotojų ir sekusi skandalinga istorija – pasekmė suplanuotos akcijos su tikslu šantažuoti prezidentą, siekiant įgyvendinti Chabado bendruomenės užsienio politikos tikslus. Įdomu, kad antros eilės M.Levinski dėdė M.Levinski – gimęs TSRS, šiuo metu gyvena Baltarusijoje, prie Vitebsko, tradiciniame Chabado įtakos rajone. (…)

Chabado poveikio į JAV užsienio politiką pasekme tapo, be abejonės, agresija šios šalies prieš suverenų Iraką 1998 metų gruodį. Chabado bendruomenė visame pasaulyje palaikė šį karą. Dar daugiau, dar iki operacijos „Audra dykumoje“ Maskvos sinagogose buvo iškabinti komentarai su pranašystėmis Liubavičių Rebė ir tūlo Rabbi Icchoko, išpranašavusių neišvengiamumą antrojo karo su Iraku, kuris „sugriaus visą pasaulį“, po ko ateis Mošiachas. (Nedidelis patikslinimas. Kadangi knyga „Tanija paslaptys“ buvo parašyta 1999 metais, t. y. keturi metai iki paskutiniosios „Irako kompanijos“, autorius klaidingai palaikė trumpalaikę operaciją „Audra dykumoje“ už „antrąjį Irako karą“, kurį neva išpranašavo chabado „aiškiaregiai“. Iš tikrųjų, „pranašystės“ buvo iš anksto suplanuotos, ir chabadnikai padarė viską, kad jos įvyktų. Apie tai, kokias jie dėjo pastangas šia kryptimi, aš smulkiai rašiau knygose „Žydų smūgis“ ir „Žydų Nord-Ost“. Priminsiu, kad antrasis karas prieš Iraką buvo JAV paskelbtas 2003 metų kovą, kaip tik per žydų šventę Purimą, kurio šventimo kiekvienais metais pretekstu tapo pjautynės, kurias žydai surengė biblijiniais laikais, kuomet buvo išpjauta 75 tūkstančiai persų. E.H.)

Sadamas Huseinas, chabadnikų įsitikinimu, – naujas Amanas (Purimo herojus, pakartas ant medžio dėka persų karaliaus Artakserkso žmonos žydės Ester gudrumo). O pagal žydų požiūrį, Amaną, kaip Amaleko palikuonį galima nugalėti, tik fiziškai sunaikinus. Irakas, tokiu būdu, panašu, tapo auka provokacijos išprotėjusių religinių-politinių fanatikų-avantiuristų.

Tuo metu kai Bagdade po amerikiečių bombomis žuvo taikūs žmonės, Maskvos Chabado sinagogoje Marjina Rošča (kitose irgi), ten buvusių žydų liudijimu, buvo keliami tostai už amerikiečių ginklo pergalę ir laidomi purvini ir ciniški juokai irakiečių adresu. Vadovas Chabado Rusijoje rabinas Berl Lazaras pasakė: „Dievas – už mus. Mums net nereikia kovoti prieš mūsų priešus patiems. Už mus tai daro gojai, amerikiečiai!“

Po tokio pareiškimo tiktai aklam ir bepročiui neaišku, kam buvo naudingas šis karas, sugalvotas, tarp kitko, žydų šventės Hanuka metu [1998 m. gruodis]. Aukščiau išdėstytos medžiagos fone šis sutapimas neatrodo atsitiktinis, kaip ir tai, kad pirmas rimtas JAV agresijos bandymas prieš Iraką, kuris buvo planuojamas maždaug 1998 metų vasarį, jos sėkmės atveju pasibaigtų kaip tik per Purimo šventę, 1998 metų kovo 12-14 dienomis. Remiantis žydų prietarais, pradėti karus prieš savo priešus geriausiai adar mėnesiais (vasario – kovo mėn. per Purimo dienas) ir kislev (gruodis. Hanukos dienos, pergalės prieš graikus šventė). Dėl tos pačios priežasties karas nebuvo sustabdytas per šventę Ramadaną, o ant kai kurių bombų ir raketų buvo užrašas: „Laimingo Ramadano“. Karas prieš Iraką, pradėtas 1998 metų gruodį, buvo Chabado karu prieš ritualinį religinį priešą. (Šiuos žodžius be jokių abejonių galima priskirti 2003 metų Irako karui, kurios metu ritualinis veiksmas buvo sužaistas iki paskutinio akto – iki nužudymo Huseino sūnų, pilnai atitinkantis Purimo „scenarijui“, kada buvo nužudyti Amano sūnūs. – E.H.).

Tai dar kartą įrodo postulatą apie tai, kad joks šovinizmas, joks rasizmas nebūna be kraujo kvapo. Ko dar galima laukti iš žmonių, kuriems išnykimas gojų nuo Žemės paviršiaus – nekeliantis abejonės ateities įvykis?! Ir kas gali laiduoti už tai, kad tokie žmonės, gavę valdžią atskiroje šalyje, nepastums pasaulio link totalaus karo?(…)

Chabado bendruomenė egzistuoja Rusijoje nuo 1991 metų. Per tą laiką kelios kartos ješivos mokinių susipažino su „Tanija“ tekstais. Chabado bendruomenės egzistuoja ir kitose buvusios TSRS respublikose. Žydai, baigę Chabado mokyklą, įsitikinę, kad pas gojus nėra Dieviškos sielos. Egzistavimas Chabado, šios „valstybės valstybėje“, sukuria grėsmę valstybės saugumui. Žmogus, įsitikinęs tuo, kad pas jo kitos genties bendrapilietį nėra Dieviškos dvasios, negali būti patriotu šalies, kurioje gyvena. Juk net jei jis myli nežydus, jis juos myli taip pat, kaip myli gyvulius, ar intelektualiai ir psichiškai nepilnaverčius žmones, gailėdami jų, jausdami savo pranašumą. Rusai turi rimtai susimąstyti: ar reikalinga jų respublikos teritorijoje religinė organizacija, propaguojanti rasinę nelygybę? Panašius susivienijimus draudžia RF Konstitucija. Todėl tuo atveju, jeigu būtų nustatyti pažeidimai Chabado Rusijos Konstitucijos, jo veikla gali būti pristabdyta.

Tačiau būtų neteisinga teigti, neva dauguma Rusijos žydų pritaria „Tanija“ teorijai. Dauguma žydų atsiliepia apie ją, kaip apie „žydų rasizmą“, smerkdami. Jie nuoširdžiai patyrė gėdos jausmą už savo gentainius-chabadnikus. Kokius gi jausmus turi patirti nežydas, perskaitę „Tanija“? O juk anksčiau ar vėliau daugelis nežydų sužinos apie šios knygos egzistavimą. Tai, kad iki šiol ji nežinoma niekam, išskyrus hebraistus, galima pavadinti stebuklu. Suprantama, tai ne stebuklas, o gera konspiracijos sistema. Bet visos paslaptys anksčiau ar vėliau tampa žinomos… (…) Vien tik draudimais „Tanija“ melą nugalėti neįmanoma. Chabadnikai užsidės kankinių vainiką ir mokys šios knygos pogrindyje.

Sėkminga patirtis studijavimo pogrindyje Toros ir Talmudo pas žydus yra. Galima, žinoma, kreiptis į Federalinį susirinkimą, į ekspertus, su prašymu atlikti knygos „Taniaja“ ekspertizę dėl kurstymo tarprasinės, tarpnacionalinės ir tarpreliginės neapykantos. Galima viešai sudeginti knygą „Tanija“ vienoje iš Maskvos aikščių. Bet kol tikintys į jos tiesas žydai nesudegins jos puslapius savo smegenyse ir sielose, bus anksti kalbėti apie pergalę. (…)

Chabado namo griūtis neišvengiama. Ch. Jeshayahu (Izaijo) knygos 9 punkte sakoma: „Ir Viešpats per vieną dieną nukirs Izraeliui galvą ir uodegą, palmę ir lazdą. Senolis ir didikas – tai galva“ “(Lubavičių Rebe), „o melagingas pranašas yra uodega “(Schneur-Zalman). „Ir šios tautos vadai ją klaidina, ir vedami bus sunaikinti“ (14-16). (…)

Tebūnie tavo valia, Viešpatie! “

Ir taip, trumpai reziumuojame, kokias naujas paslaptis atvėrė mums „Tanija“ – ideologinė koncepcija, sukurta chabado „gaono“ Šneuro-Zalmano.

Pagal Chabado teorija: siela žydo – nuo Dievo, nežydo – nuo šetono; visi, ką daro žydas – gėris, nežydas – blogis; žydas – evoliucijos žiedas, nežydas – vėmalai ir ekskrementai… Leiskite man toliau netęsti. Pakanka to, kad visos šios šlikštynės aprašytos aukščiau. Bet baisiausia net ne sąvokose, kuriomis prifarširuotas žiedas chabadinio „genialumo“ knyga „Tanija“, – galiausiai tai tiesiog žodžiai. Baisiausia tai, kad rasistinė Chabado politika gula storu sluoksniu ant veidmainiško garbingumo, per kurį negalima prasiveržti be žinojimo tikrų „vertybių“, kuriomis vadovaujasi visuose savo veiksmuose Chabado nežmonės.

Vienu iš ryškiausių liudininkų šio beribio fariziejiškumo yra Chabado buvimas artimiausioje aplinkoje asmenų, turinčių žemėje valdžią. Nenustebsiu, jei dauguma prezidentų ir premjerų, už kurių nugarų pasirodo juodos skrybėlės, nieko negirdėjo apie chabadnikų „autoritetą“ Šneurą Zalmaną ir jo žydų antžmogio teoriją. Dėka Chabado superprofesionalizmo klausimuose konspirologijos ir nepriekaištingai išrikiuotos linijos viešo elgesio šio pasaulio stiprieji net neįtaria, kad spaudžia rankas ir sėda už vieno stalo su kovingais nacistais, kurie mato juose tik „vėmalus ir fekalijas“.

Lieka viltis, kad „Tanija paslaptys“, kurios pagaliau tapo viešomis ne tik „žydų skaitytojui“, bet ir platesnei skaitytojų auditorijai, nutrauks nematomą skrybėlę nuo žydų fašizmo, kurio super veidmainystė ir absoliutus neapčiuopiamumas padaro jį daug baisesniu reiškiniu, nei paprastas fašizmas.

Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną momentą. „Tanija paslaptys“ autorius užduoda klausimą: „Ko dar galima laukti iš žmonių, kuriems gojų išnykimas nuo Žemės paviršiaus – abejonių nekeliantis ateities įvykis?! Ir kas gali laiduoti už tai, kad tokie žmonės, gavę valdžią atskiroje šalyje, nenustums pasaulį į totalinį karą?“

Mano ankstesnėse knygose vienokiu ar kitokiu pavidalu yra atsakymai į šiuos klausimus. Bet dabar aš suprantu: tik „Tanija“ fone mano paaiškinimai, ko galima ir reikia laukti iš tų, švelniai kalbant, žmonių, bus išgirsti ir suprasti. Todėl skaitau būtinu priminti kai ką iš parašyto anksčiau.

Pateiksiu nedidelę ištrauką iš knygos „Žydų smūgis“ (2003 m.), kurios pagrindinė mintis tokia: šiandien mūsų bendras priešas – Žydų Fašizmas, ir nėra nieko baisesnio už jo negailestingą, nematomą smūgį.

„…Šį Monologą aš pradėjau nuo citatos iš kalbos Rusijos gynybos ministro Sergejaus Ivanovo posėdyje Karo mokslo akademijos, pareiškusio, kad Rusija jau daug metų yra karo stovyje – karo, kurio niekas nepaskelbė, bet kuris pagal aukų skaičių lenkia visus Rusijos XX amžiaus karus, tame skaičiuje patį kruviniausią iš jų – Didįjį Tėvynės.

Aš gi tvirtinu, kad ne tiktai Rusija, bet ir visas pasaulis šiandien yra karo būsenoje – Trečiojo nepaskelbto pasaulinio karo, ir šiame Monologe pateikiami tiktai patys ryškiausi jo „epizodai“ – Čečėnija, Palestina, Irakas…

Pasaulis apimtas Karo, ir jei mes to nejaučiame, tai visai nereiškia, kad jis praėjo pro šalį. Mūsų istorijoje jau buvo atvejis, kada mes nepastebėdavome ir nenorėjome pastebėti Karo, kurio kanonados sklido po visą Pasaulį. Tai buvo Antras Pasaulinis, prasidėjęs 1939 metais ir sudavęs smūgį į mūsų žemę tiktai 1941-siais, ir ištisus dvejus metus tarybinė liaudis buvo Taikos iliuzijoje ir viltyje išsaugoti šią iliuziją. Taip ir šiandien mūsų žmonės kartoja išmoktą išdavikišką frazę: „Kad tik nebūtų karo“, nesuprasdami, kad jis-Karas-jau vyksta, ir vietoj to, kad zombinti pačius save nesibaigiančiais „kad tik nebūtų…“, reikia kautis ir triuškinti Priešą.

O Priešas šiandien vienas – Žydiškas Fašizmas, kuris pasaulinį Smūgį visais galimais būdais – politiniais, kariniais, teroristiniais, ekonominiais, informaciniais, – ir, užsidėję kaukę taikaus judėjo, pjudo savo religinius konkurentus – Krikščionių ir Islamo civilizacijas, jau priartėjusias prie to, kad tapti ritualinėmis aukomis, numestomis ant judeo-nacistinio „dievo išrinktumo“ altoriaus vardan užtemdymo viso Pasaulio „šviesa judėjų tikėjimo, vienintelės proto religijos“.

Mažai kas susimąsto, kad sąvoka „pasaulinis karas“ atsirado tiktai ХХ amžiuje, kurio pradžia buvo pažymėta Pirmuoju pasauliniu – Imperialistiniu, vidurys – Antruoju pasauliniu – Ideologiniu, o pabaiga – Trečiuoju pasauliniu – Religiniu, kuris įgauna pagreitį jau naujame, ХХІ amžiuje. Be to, tylos periodus tarp trijų pasaulinių karų labai sunkiai galima pavadinti „taikiais“: po Pirmojo pasaulinio karo vietoj ilgai lauktos taikos atėjo užsitęsęs „pokarinis periodas“, laipsniškai perėjęs į Antrą pasaulinį, kuri per „šaltojo karo“ tiltelį perdavė estafetę Trečiąjam pasauliniam jo „teisių perėmėjui“. Todėl teisingiau būtų kalbėti net ne apie tris pasaulinius karus, o apie tris fazes vieno Pasaulinio karo, besitęsiančio visą šimtmetį.

Išvadą apie vientisą Pasaulinį karą patvirtina tai, kad visuose jo fazėse yra vienas – nematomas – Priešas, pradžioje ХХ amžiaus supriešinęs imperijas (Rusiją ir Austro-Vengriją), amžiaus viduryje – ideologijas (komunistinę ir nacional-socialistinę), o jo pabaigoje – religijas (Krikščionybę ir Islamą). (…)

(…) O dabar, aš manau, pats laikas vėl pacituoti Menachemą Mendela Šneersoną, Chabado Mošiachą, kurio antrąjąm atėjimui žydų fašistai ruošiasi aukoti dvi didžiąsias Aukas – Krikščionišką ir Islamo civilizacijas.

„…šiomis dienomis, kad „Visos pasaulio karalystės sukyla viena prieš kitą“, mes turime žinoti ir tikėti, kad karas tarp tautų karalysčių nepalies, apsaugok Dieve, žydų. Priešingai, visi vykstantys įvykiai eis tiktai žydų tautos naudai …“

Šie Septintojo Liubavičių Rebe žodžiai pasirodė „dievo išrinktojo“ bukleto „Mošiacho era“ puslapiuose 1993 metais – kada Trečioji fazė Pasaulinio karo „tarp karalysčių pasaulio tautų“ dar tik įgaudinėjo apsisukimus, bet žydų tauta jau pradėjo gauti realią naudą iš įvykių, vykstančių jo nematomame Fronte. Ir šiandien, praėjus 10 metų po pasirodymo „didžiosios pranašystės“ judeo-nacistinio Fiurerio-Mošiacho, jo fanatiški pasekėjai daro viską, kad nenusektų naudos žydų tautai Šaltinis ir Pasaulinis karas tarp pasaulio tautų karalysčių tęstusi iki tol, kol „judėjų tikėjimo šviesa“ nepavers pelenais kitus tikėjimus, ir Pasaulis nevirs į … :dievo išrinktą“ Karalystę žydų ir žydams, istorija kuri prasidės naujoje eroje – Mošiacho Eroje“ („Žydų Smūgis“).

Ir dar viena ištrauka iš jau paskelbtos knygos. Tiesa, ne mano, o chabado – skirtos „vidiniam naudojimui“. Išleista 1998 metais Izraelyje 300-puslapių knyga su pretenzingu pavadinimu „Nenugalėti“, pasakojanti apie išvarymą Chabado iš TSRS ir jo sugrįžimą į NVS, baigiasi sekančiais žodžiais:

„Apledėjęs Raudonosios aikštės grindinys, griežti Kremliaus bokštai. Pirmame plane „micvotankai“ – mašinos, kuriose chabadnikai važinėja po miestą, padėdami atlikti žydams vieną iš Toros įsakymų. Dabar ant jų stogų dega hanukos žvakės – atminimas apie stebuklą, dvasios pergalės prieš tamsą ženklas.

Ne taip buvo kažkada. Chasidai, drebėdami nuo speigo valdiškuose vatinukuose, užrakinti po bedugniu Kolymos dangumi, kartojo rebe žodžius, svajodami, kad jie išsipildytų. Ir jie išsipildė.

1991 metais, praėjus 70 metų po įvylių, aprašytų knygoje, Liubavičių Rebe oficialiai atstato chasidų organizaciją CHABAD Rusijoje. Žmonės, kurie visus šiuos ilgus metus laikėsi Kūrėjo įsakymų ir mokė to paslapčia kitus, gavo galimybę veikti kitais masteliais, nebijodami skundimų ir areštų. Žydija, Tora daugiau ne pogrindyje. „Micvotnikai“ – Raudonojoje aikštėje, tai ne sapnas. Per daug ilgai rizikavo žydai, per daug dvasios, kai kada kartu su gyvybe jie atiduodavo, kad tik nebūtų sapnas… bus Tęsinys“.

Tikuosi, jums jau nereikia grumulioti, kokią pergalę šventė chabadnikai dar viduryje 1990-jų: knyga „Tanija“ duoda išsamų paaiškinimą, kas chabadnikų supratimu yra yra „dvasia“, o kas – „tamsa“. Ir pergalingas maršas chabado „micvotnikų“ per Raudonąją aikštę – tai iš tikrųjų ne sapnas: tai, apie ką tik svajojo fašistas Adolfas Hitleris, lygiai po pusės amžiaus sėkmingai realizavo fašistuojantis Chabadas.

Bet, pasirodo, ir tai dar ne viskas: BUS TĘSINYS…

Skyrius 3. Juodasis

Related posts