„Disidentai“ Lietuvai ir lietuvių tautai? Lietuviškas atsakymas žydaujančiam Andriui Kulikauskui

Lietuvoje atsirado „disidentai“. Apie tai sausio 11 dieną portale „Laisvas laikraštis.lt“ paskelbė Vilniaus universiteto lektorius Andrius Kulikauskas. Šio straipsnio fabula būtų tokia: Lietuviai privalo šliaužioti pilvais prieš žydus, juos garbinti, grąžinti trečiųjų atimtą žydų turtą, ir net tą, už kurį žydams jau buvo sumokėta (Sporto rūmų, kuriuose vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, sklypas), o žydai turi prigimtinę teisę tyčiotis iš Lietuvos istorijos ir lietuvių tautos, jos didvyrių, dergti lietuviams ant galvų.

Feljetone Bitės – medaus „disidentės“ (feljetonas)“ aš kiek pasišaipiau iš tų „disidentų“. Šį klausimą noriu pagvildenti išsamiau. Tam aš planuoju skirti visą eilę straipsnių, kuriuos skelbsiu savo portale https://manolietuva.com/ ir bloge http://lebionka.blogspot.com/.

Kas valdo Lietuvą?

Vasario 11 diena, apkaišiota „patentuotomis“ masoniškomis meužmirštuolėmis, mums, Lietuvos patriotams, tų įvykių dalyviams, aiškiai pasakė: esate okupuoti! Okupantai visada naikindavo tautinius simbolius. Aš tai sovietų laikais patyriau. Už Gedimino stulpų ir Vyčio ženklų nešiojimą 1968 metais a.a. Vytautas Kernagis iš 10 „b“ Vilniaus 23-sios vidurinės mokyklos klasės buvo perkeltas į mano „c“ klasę, o vėliau išguitas iš mokyklos.

Prof. Rasa Čepaitienė sausio 14 dieną portale „Tiesos.lt.“ rašo: „… peržvelkime pagrindinius nacionalinius simbolius, asmenybes ir datas. Ar jų tarpe dar likęs bent vienas, kuris nebūtų bandytas dekonstruoti, perprasminti arba pakeisti modernesniu ir pažangesniu? Ar bent paskleisti jais abejones? Vytis – pernelyg agresyvus ir maskulinistinis, Gediminaičių stulpai ir Trispalvė – „beveik fašistiniai“, J. Basanavičius – nemodernus ir antieuropietiškas, A. Smetona – autokratas ir Rusijos agentas, Lietuvos partizanai – žydšaudžiai ir antisemitai, J. Marcinkevičius – sovietinis prisitaikėlis, Sąjūdis – prototalitarinė izoliacionistinių nacionalistų organizacija… Antai nusipelnęs LTSR laureatas Marius Ivaškevičius jau ir Vasario 16-ają ką tik paskelbė abejotina, neverta švęsti, data.“

Vincas Kudirka yra vienas iš svarbiausių Lietuvos valstybės simbolių, tačiau Lietuvos valdžia kiekvienais metais išniekina šį simbolį, surengia fašistinės žydų sektos Chabad-Liubavič Hanukos šventę V.Kudirkos aikštėje, leidžia paminklą uždengti gigantišku mediniu griozdu, čia rengia žydų nacistų šėliones, triukšmingus fejerverkus.

Kas valdo finansus – valdo valstybes, tas skiria prezidentus, premjerus. Kas valdo informacijos šaltinius, tas valdo ir žmonių protus. Pasaulio didžiuosius finansus ir informacijos šaltinius valdo žydai. Iš to nereikia daryti nei „sąmokslo teorijų“ nei „gudrių“ politologų išvedžiojimų. Paimkim 1913 metų JAV federalinio rezervo steigėjų pavardes: Rotšildai, Morganai, Rokfeleriai, Vartburgai, Lemanai, Kunai, Lebai, Šifai. Paimkim IT gigantų Google, Facebook, Microsoft, Amazon ir kitų vadovų ir akcininkų pavardes, paskaičiuokim. Kiek tarp jų žydų ir kiek „gojų“?

Šių dienų pasaulyje mažai kas skirsto žmones pagal priklausymą kuriai nors tautai ar religijai. Iki šiol buvo vienintelė tokia valstybė pasaulyje – Izraelis, kurioje ne žydas negali susituokti su žyde.

Atskira kalba apie Rytų Europoje ir JAV įsigalėjusią nacistinę žydų sektą Chabad-Liubavič. Ji po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ėmė dominuoti judėjų religinėje bendruomenėje. Jos veiklą buvusios TSRS teritorijoje yra išstudijavęs buvęs buvęs Charkovo rabinas Eduardas Hodos (http://hodos-video.com/).

Chabad-Liubavič šventraštis „Tanija“, pačių žydų nuomone (E.Hodos, K.Giliarovas), yra rasistinė ir fašistinė literatūra, skleidžianti neapykantą „gojams“ (visiems ne žydams).

Eduardas Hodos rašo: „Pagal Chabado teorija: siela žydo – nuo Dievo, nežydo – nuo šetono; visi, ką daro žydas – gėris, nežydas – blogis; žydas – evoliucijos žiedas, nežydas – vėmalai ir ekskrementai…“

Jeigu rasistai Chabad-Liubavič, mus vadinantys „vėmalai ir ekskrementais“, prie mūsų tautos Himno autoriaus Vinco Kudirkos, valdžios leidimu, rengia Hanukos šventes su chabadnikų šėliojimais, kyla racionalus klausimas: kas valdo Lietuvą? Aš manau, valdo tie, kam galioja išskirtiniai teisės standartai, kam leidžiama tyčiotis iš lietuvių tautos didvyrių, teršti jų atminimą, vykdyti nesibaigiantį totalitarinių režimų laikais prarasto turto reketą ir t.t. Aš manau, kad aukščiau minėti „disidentai“, su judofilu Kulikausku priešakyje, jaučia, kad gali būti nustumti nuo lovio, kad jiems neliks naikinamos Lietuvos „skerdienos“, todėl pareiškė pretenzijas į savo grobio dalį. Jie atsistojo į maitvanagių eilę ir, kuomet pasiims savo Lietuvos skerdienos dalį galingiausieji iš Bruklino, tie kur su juodomis skrybėlėmis, tuomet kažkas nubirės ir eilėje stovintiems maitėdoms „disidentams“. Ar ne taip?

Eduardas Hodos, savo knygos „Žydų fašizmas, arba Chabadas kelias į pragarą“ 3 skyrių (Rudąjį) pradeda taip:

Manau, kad mano skaitytojams nereikia pristatyti Michailo Evgrafovičiaus Saltykovo-Ščedrino (1826-1889, A.L.) – didžiojo rusų rašytojo vardas daugeliui iš mūsų yra žinomas nuo mokyklos laikų. Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad šios eilutės, jo plunksna parašytos, nėra plačiai žinomos:

„… Surinko viršininkas žydulius ir sako jiems: „Sakykite, niekšai, kame, jūsų nuomone, yra didžiausia žala? Ir atsakė žyduliai vienbalsiai: „Iki tol, mūsų nuomone, tikros žalos nebus, kol mūsų programos visos dalys nebus įvykdytos. O mūsų programa štai kokia. Kad mes, žyduliai, kalbėtume, o visi kiti tylėtų. Kad mūsų, žydulių, pasiūlymai būtų priimami nedelsiant, o kitų norai nebūtų vykdomi. Kad mus, niekšus, myluotų ir lepintų, o kitus – pančiotų. Kad apie mus, niekšus, niekas nedrįstų net žodžio pasakyti, o mes, žyduliai, ką norime, tą ir darytume. Štai kada visa tai be išlygų bus įvykdyta, tuomet bus gauta tikra žala.“ (М.Е. Салтыков-Щедрин. Собрание сочинений, т. 15, кн. 1, стр. 296. Москва, изд-во «Художественная литература»).

Pusantro šimtmečio nuo šių eilučių parašymo praėjus galima konstatuoti: programa, trumpai ir suprantamai išdėstyta Saltykovo-Ščedrino, faktiškai įgyvendinta – „viskas visose dalyse“. Ir apie tai atvirai pareiškia patys „niekšai“, kurie, atšventę pirmąją pergalę Raudonojoje aikštėje, pažadėjo: „bus Tęsinys“.

Praėjusių metų gruodžio mėnesio chabadiniame žurnale „Iš širdies į širdį“ – tame pačiame, kur Vadimas Rabinovičius pasigyrė savo revoliuciniais pasiekimais, – pasirodė leidinys „VISAS DARBAS BAIGTAS“:

Dabar, po beveik dviejų tūkstančių išvarymo metų, kai mes esame labai arti išsivadavimo, pradeda išsipildyti Yeshayau pranašystės: „Aš grąžinsiu jūsų teisėjus, kaip anksčiau, ir jūsų patarėjus, kaip ir pradžioje“. Visagalis atsiunčia savo pranašą, Liubavičių Rebe Karalių Mošiachą ir skelbia Izraelio žmonėms: „Mes esame kelio gale!“ Teisuolio akys mato tai, ko mums, paprastiems žmonėms, neleidžiama pamatyti. Teisieji mato ir sako mums: baigtas darbas surinkimo šventumo kibirkščių, kurias žydai rinko nuo pat išėjimo iš Egipto, pasaulis yra pasirengęs! Baigę darbą po mūsų išvarymo visas pasaulis dega šventumo ugnimi, dieviška ugnimi. (…)

Ponui „disidentui“ Andriui Kulikauskui aš pacituosiu garsaus žydų publicisto Izraelio Šamiro žodžius:

„Judeofilija, meilė žydams – yra perspėjantis pavojingos ligos simptomas, elito ir darbo klasių susvetimėjimo požymis, šiuo metu Prancūzijoje ir Anglijoje klestinti liga. Judeofilija smogia susiskaldžiusioms visuomenėms ir gali sukelti jų griūtį daug greičiau nei jos Siamo dvynis antisemitizmas. Tai įvyko praeityje, geriausias pavyzdys – Lenkijos karalystė, kur šlėkta (didikai) mylėjo žydus ir niekino paprastus žmones, bydlo (galvijus), kol jų valstybė nežlugo.“

Izraelis Šamiras: „Lenkijos karalystėje šlėkta mylėjo žydus ir niekino paprastus žmones, todėl jų valstybė žlugo“

 

Related posts