Vilniaus Gaonas ir už jo nugaros besislapstantis „disidentas” Kulikauskas

„Disidentas“ Lietuvai ir lietuvių tautai Andrius Jonas Kulikauskas savo žemės reketo manifestą, neturintį jokio juridinio ir moralinio pagrindo, kaip jau esu minėjęs ankstesniuose straipsniuose, pradeda skambiu pavadinimu: „Vilniaus Gaono metais Vilniaus Sporto rūmai taps Vilniaus stigma“.

Vilniaus Gaono arba Elijahu ben Šlomo Zalmano (1720-1797), jo žmonos ir sūnaus palaikai 1950 metais sovietų valstybės, dar vadinamos Antruoju chazarų kaganatu, buvo perkelti, kaip ir kitų jo tautiečių palaikai, į naujas Šeškinės kapines.

„Disidentas“ Lietuvai ir lietuvių tautai, neturėdamas jokių argumentų pagrįsti pretenzijoms, turi įžūlumo ir kvailumo iš rankovės išsitraukti „kozirį“. Jam tuo „koziriu“ mulkinant visuomenę yra Vilniaus Gaonas. Jis jam yra ne autoritetas, ne vertybė, bet vien tik koziris. Vilniaus Gaonas jam įrankis, chabadniko iš Bruklino Dovydo Katzo lygmens žydų veikėjas. Kulikauskas taip ir sako, kad lietuviai privalo brangint Dovydą Katzą, „mūsų laikų Vilniaus Gaoną“!!!. Toks palyginimas, manau, gali būti A.Kulikausko smegenų ligos diagnoze, bet šis straipsnis ne apie šito šulerio galimas ligas.

Kodėl Vilniaus Gaonu negali dangstytis chabadnykų ir jų lietuviškų „šabesgojų“ tūsas?

Dar devintojo dešimtmečio pabaigoje į Sovietų Sąjungą iš JAV ėmė veržtis fašistinė žydų sekta Chabad Liubavič. Visa ši istorija yra aprašyta buvusio Charkovo (Ukraina) rabino Eduardo Hodos knygoje „Žydų fašizmas, arba Chabadas kelias į pragarą“. Esu į lietuvių kalbą išvertęs kelis šios knygos fragmentus, o po kelių mėnesių manau išversiu šią knygą pilnai. Šį savo darbą aš skiriu „2020 Vilniaus Gaono ir žydų kultūros metams“.

Geresnės dovanos, manau, negali būti Vilniaus Gaonui, jo atminimui, už vertimą į lietuvių kalbą knygos apie fašistinę sektą Chabad Liubavič, su kuria Vilniaus Gaonas kovojo visą savo gyvenimą.

Vikipedijoje apie Vilniaus Gaoną rašoma:

„Gaonas kovojo prieš chasidizmą kaip prieš pavojų tradiciniam judaizmui ir paskelbė keletui chasidistų ekskomunikacijos nuosprendžius. Vilniaus Gaono asmenybė buvo visiška priešingybė chasidiškamjam gyvenimo būdui ir charakteriui: Elijahu buvo griežčiausias ir rūsčiausias asketas, neįtikėtinai daug iš savęs reikalaujantis atsiskyrėlis, dieną naktį studijuojantis Torą, savaime aišku, negalėjo suprasti chasidiškojo gyvenimo džiaugsmo. Pagrindiniai chasidizmo bruožai: panteizmas, leidimas studijuoti Kabalą tiems, kurie neturėjo teisės jos studijuoti (t. y., neturintiems 40 metų, neišstudijavusiems Talmudo ir kodeksų), pijjutim – religinių himnų išmetimas iš liturgijos. Chasidai leido sau ne tik vartoti alkoholį, bet ir piktnaudžiauti juo, kaip ir rūkymu bei seksualiniais santykiais. Maldų metu, patekę į ekstazinį transą, jie šokdavo ir pan. Liūdnam ir santūriam tradiciniam pamaldumui buvo svetima džiaugsmingai garbinti Dievą – visa tai buvo laikoma grėsme tradiciniam judaizmui. Nemažiau Elijahu piktino ir cadikų tarpininkavimas tarp Dievo ir žmogaus bei Toros studijų iškeitimas į maldą ir kitas knygas. 1777 metais Vilniuje įvyko pirmoji Mitnagdim chasidizmo atstovų ekskomunikacija (atskyrimas nuo religinės bendruomenės). Ši žinia buvo perduodama visoms didžiosioms žydų bendruomenėms ir buvo raginama atitinkamai elgtis su chasidizmo judėjimu – taip, kaip tai buvo daroma Vilniuje, ir stebėti chasidizmo šalininkus tol, kol šie galutinai išsižadės savo įsitikinimų. Šiuo laišku chasidizmo šalininkų ekskomunikacija buvo sėkmingai vykdomas toliau. 1781 m., vadovaujamas Shneur Zalman iš Liadžio , chasidizmo judėjimas vėl atnaujino savo veiklą. Elijahu ekskomunikavo juos dar kartą ir pareiškė, jog jie yra eretikai. Elijahu taip pat apkaltino Shneur Zalman ir jo pasekėjus panteizmu, o tai judaizme buvo laikoma erezija.

Šioje citatoje yra vienas netikslumas. Vilniaus Gaono priešais buvo sekta Chabad Liubavič, kuri, Eduardo Hodoso nuomone, neturi nieko bendro su chasidais. Eduardas Hodos rašo:

„Antrojo pasaulinio karo metu daugumas chasidų ne Chabado krypties buvo sunaikinti. Chabado bendruomenė taip pat patyrė rimtus praradimus, bet Šeštojo Liubavičių Rebe, Josifo-Icchako, ir Septintojo Liubavičių Rebe, Menachemo-Mendlo Šneersono dėka išplito po visą pasaulį, pirmiausiai po JAV teritoriją. Visuotinai nelaimei, būtent rasistinė kryptis chasidizme yra savo skaičiumi dominuojanti pokariniame pasaulyje.

Pats Chabadas – tai ne chasidizmas, tai melagingas chasidizmas, talmudizmas su kauke. Po Menachemo-Mendlo Šneersono mirties (1994 m. birželio 12 d.) Chabadas atitolo net nuo… talmudizmo, tapo savo rūšies religija, kurios pagrindu yra mirusio Rebe kultas. Chabadnikų įsitikinimu, М. М. Šneersonas mirė vykdydamas pranašų raštus, konkrečiai, Yeshayahu (Izaijo) 53 skyrių už žydų nuodėmes ir turi prisikelti, kad prikelti mirusius, pastatyti Šventyklą Jeruzalėje ir tapti Mošiachu (Mesiju). Tokiu būdu, chabadnikai, atmetantys, kaip ir kiti judėjai, Kristų-mesiją, mėgina suteikti mirusiam Rebe Šneersonui tai, ką padarė Jėzus! Šito melo chabadnikai moko vaikus savo ješivose ir vaikų stovyklose, kurių tinklas užklojo Rusiją. Tuo pačiu, pats Menachem-Mendl niekada savęs nevadino Mesiju. Jis pranašavo, kad Mesijo atėjimas tiesiogiai surištas su Rusijos išlaisvinimu nuo komunizmo ir jos dvasiniu atgimimu. Jo nuomone, Mesija turi ateiti iš Rusijos, dar gyvenant dabartinei kartai. (…) Kadangi Rebe niekada nebuvo pareiškęs apie save, kaip apie Mesiją, galima manyti, kad mesianistinė chabado kompanija – ne kas kita, kaip sąmoninga žydų apgavystė (…)“

Eduardo Hodos knygos „Žydų fašizmas, arba Chabadas kelias į pragarą“ fragmentų vertimas:

http://lebionka.blogspot.com/2020/01/eduardas-hodos-zydu-fasizmas-arba_13.html

https://manolietuva.com/?p=1414

Related posts