Neišgalvotos istorijos. Kada žvejams užpakalius skauda

Kai taurelė apkeliavo ratu ketvirtą ratą, prasidėjo anekdotai, baikės, įdomūs pasakojimai.

Benedikto šakninė galutinai atrišo liežuvius ir vienas iš žvejų paragino savo kaimyną:

– Na, papasakok, Jonai, kaip su buvusiu zootechniku vyną gėrei, o po to tau visą savaitę užpakalį skaudėjo.

– O tu ko nepasakoji, kaip pas jį ėjai vyno gerti?

– Matau, kad nepapasakosit nei vienas apie tą prakeiktą vyną, kurio gerti visi ėjote – įsiterpė žuvininkystės ūkio direktoriaus pavaduotojas.

Prieš pratęsdamas šią žvejų istoriją, papasakosiu, kaip aš, jaunesnysis mokslinis darbuotojas, prieš kelis mėnesius pagal paskyrimą ėmęs dirbti Moksliniame-gamybiniame susivienijime „Fermentas“, atsiradau Kazlų Rūdos žuvininkystės ūkyje, žvejų namelyje, prie karpiais įžuvinto tvenkinio.

Susivienijimo gamykla, Vilniuje pastatyta prancūzų, kurioje pradėjau dirbti 1974 metais, gamino kelis techninius fermentus. Štai tie fermentai, premiksų į karpių pašarus pavidalu, turėjo spartinti jų maisto įsisavinimą, gerinti produktyvumą.

Benediktas, veterinarijos mokslų daktaras, penkiasdešimties metų, buvo mano tiesioginis viršininkas. Kartu dainavome susivienijimo vyrų oktete ir gražiai sutarėme. Tą dieną mes buvome atvykę paimti tyrimų medžiagos. Turėjome kelias valandas iki traukinio išvykimo, kurias leidome ūkio darbuotojų kompanijoje.

Pavaduotojas tęsė:

– Prieš kelis metus ūkyje įsidarbino zootechnikas. Mėgo po ūkį bričkele važinėti. Dar vyną naminį gamino. Ėmė jis tuo vynu mano žvejus girdyti. Tai būtų pusė bėdos. Tačiau vynu nesibaigdavo. Prigirdęs iki sąmonės praradimo, jis juos išgvaltavodavo į antrą galą. Pastebėjau, kad vyrai kažkokie nesavi, nieko nepasakoja, bet negaluoja. Per tą vieną pederastą būtume žvejus praradę.

– Mes ne tokie, pašmaikštavo Benediktas, tuoj pasiimame karpius ir važiuojame. Buvo jau laikas vykti.

– Bet, vis tiktai, kaip istorija pasibaigė? – paklausė jis.

-Arklys pasibaidė ir mūsų vyndarys-pederastas stuburą susilaužė. Nelaimė, žinoma, bet nors niekas žvejams užpakalių nebedrasko.

Traukinys dunksėjo į Vilnių, Sėdėjome ant medinių suolų vienas priešais kitą ir Benediktas šelmiškai primerkęs akį, visas švytintis nuo šypsenos, man pasakė:

– Matai, Algimantai, kaip vyrams nesveika daug vyno gerti…

Related posts