Viktoras Orbanas: Mažos valstybės negali turėti kvailus vadovus. Tai didžiųjų privilegija

Vasario 3-4 dienomis Romoje įvyko tarptautinė nacional-koservatyvizmo konferencija „Dievas, Garbė, Tėvynė“. Didžiausio dėmesio sulaukė diskusija dalyvaujant Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui. Orbano kalbai buvo skirtas mano straipsnis „Orbanas nacional-konservatyvizmo konferencijoje Romoje: „Iš pradžių mes tampame centristais, paskui liberalais, o galiausiai kairiaisiais““.

Lenkų portale wPalytice vasario 8 dieną pasirodė pilnas Orbano kalbos tekstas, todėl čia pateikiu ir kitas įdomesnes Orbano išsakytas mintis.

Savo kalbos įžangoje Viktoras Orbanas nušvietė geopolitinę Vengrijos situacija nuo Sovietinė imperijos birėjimo pradžios 1988-89 metais.

Orbanas pažymėjo: „Jei esi vengras, gyveni geopolitinėje bedugnėje. Iš vienos pusės, slavai, iš kitos Vokietija, pietuose – musulmonai. Tai vieta, kur mes gyvename. (…) Geopolitiniu požiūriu labai sunku vykdyti nacionalinę, suverenią politiką mūsų šalyje. Tai labai sudėtinga: suderinti trijų pusių interesus. Tai, ką turime dabar, mūsų sunkumai su Europos Sąjunga, yra visiškai kas kita. Turime sunkumų. Sunkumų kyla dėl skirtingo požiūrio į tai, kaip Europa turėtų būti kuriama. Dabar yra du požiūriai. Viena jų – kurti Europą iš apačios. Tai reiškia skirtingų šalių bendradarbiavimą. Antrasis požiūris yra kurti Europą iš viršaus, jis yra federalistinis, panašus į imperialistinį, t.y., požiūris, kurio nenorėtų nepriklausomos šalys. Ši šių dviejų požiūrių konkurencija Europos Sąjungoje vyksta kiekvieną dieną. Dėl šios priežasties taip dažnai turime atvirus ginčus su daugeliu Europos Sąjungos lyderių ir daugeliu Europos Sąjungos institucijų. Mums svarbu sukurti Europą iš apačios, tai yra gerbti atskirų šalių nepriklausomybę, rasti nepriklausomų šalių bendradarbiavimo būdą, rasti bendrą Europos tautų interesą.

Tai yra mūsų problemos. Tačiau būdami 10- milijonine valstybe, kuri turi tik 30 000 kareivių, turime būti kuklūs ir išmintingi. Mažos šalys negali sau leisti turėti kvailų lyderių. Galimybė turėti kvailus lyderius yra didelių šalių privilegija. (Juokas)“

Toliau Orbanas papasakojo apie konservatyvios idėjos raidos situaciją Vengrijoje ir kaimyninėse ES šalys. Jis pasakė:

Skirtumas tarp konservatyvių politikų Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Vengrijoje yra toks: mes nesame verčiami būti koalicijoje su jokia kita partija, nes parlamente turime daugumą, o žiniasklaidos rinka nėra paskirstyta tokia proporcinga, kaip Vakarų Europoje: 90 proc. liberalams ir 10 proc. konservatoriams. Tai yra tolygiau. Negaliu pasakyti, kad jis yra visiškai tolygus, bet labiau tolygus nei Vakaruose. Taigi, kai kalbu, aš nedarau jokių kompromisų vien todėl, kad to reikalauja mano koalicijos partneris. Aš esu vienintelis laimingas Europos konservatorių lyderis, kuris gali pasakyti, ką galvoja.“ (…) „Jeigu politikas negali pasakyti to, ką nori padaryti, jis to niekada nepadarys.“

Kalbėdamas apie Vengrijos ekonomikos pasiekimus, premjeras pasakė: „Stengiuosi būti kiek įmanoma kuklesnis, bet pernai mūsų ekonomikos augimas buvo 4,5 proc. Nedarbo lygis, kai aš pradėjau dirbti 2010 m., buvo 12 procentų, dabar jis yra 3 procentai, jo praktiškai nėra. Valstybės skola sudarė daugiau nei 85 procentus. BVP, dabar jis nesiekia 70 procentų.“

Orbano nuomone, vardinti pasiekimus tai ne populizmas. „Jie dažnai kaltina mus, kad esame populistai. Kai buvau jaunas, prieš 20 metų, populizmas turėjo labai aiškią prasmę: politikas pažada kažką, bet jis nesugeba to išlaikyti – tai yra populizmas. Bet jei politikas ką nors pažada ir įvykdo tą pažadą, tai nėra populizmas. Tai yra demokratija! (Plojimai)

Skirtingai nei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, paistantis apie „gerovės valstybę“ Orbanas pažymėjo, kad jis žadėjo priešingus veiksmus „gerovės ekonomikai“. „Aš pasakiau: „Klausyk, tai pas mums neveiks. Turime pakeisti savo ekonomiką į darbo ekonomiką. „Darbo ekonomika duos daugiau gerovės nei gerovės ekonomika. Jei pažiūrėtumėte į valandinius įkainius, atlyginimus ir darbo vietų skaičių, jei pažiūrėtumėte, koks procentas gyventojų tebėra skurdus, akivaizdu, kad mes sukūrėme daugiau turto. Tai viskas.“ (…)

„Pagrindinis liberalios vyriausybės principas buvo liberali demokratija. Taigi sakiau, kad liberali demokratija – kaip mes ją žinome – baigėsi. Mums reikia kažko naujo. Tai galime vadinti postliberaliąja, krikščioniška demokratija. Vardas nesvarbus. Bet mums reikia kažko naujo! Nes tokiomis sąlygomis mes negalime suformuoti geros vyriausybės žmonėms!

Nepamirškime, kad demokratija reiškia du dalykus. Pirma, užtikrinimą piliečių teisės dalyvauti priimant sprendimus ir, antra, gerą vyriausybę. Demokratija neturi prasmės be geros vyriausybės! Dabar tapo akivaizdu, kad liberalai negali užtikrinti geros vyriausybės žmonėms. Taigi mes sukūrėme naują teoriją ir naują požiūrį: krikščioniškoji demokratija! Vietoj liberalios laisvės mes teikiame krikščionišką laisvę. (…) Tai veikia. Žmonės kiekvieną kartą balsuoja už mus. Tai mano požiūris, ir priežastis, kodėl aš tikiu krikščioniškąja demokratija.“

„Visi jūs, liberalai, jei norite rašyti apie sėkmės istorijas, o ne tik mus kritikuoti, atvykite į Vidurio Europą ir pabandykite iš tikrųjų sužinoti ir suprasti, kas čia vyksta.

Ar Ukraina yra pavienis atvejis?

Taip, Ukraina yra atskiras atvejis pirmiausia todėl, kad ji yra nauja šalis. Nepamirškite, kad lenkų tautai yra daugiau nei tūkstantis metų, kaip ir čekų bei vengrų. Ukraina visada buvo Rusijos ir Europos pasienyje. Taigi jų tautos jausmas nėra toks ilgas, kaip mūsų. Būti ukrainiečių tauta yra labai sunku. Mes buvome Rusijos kaimynai tik 45 metus. Patikėkite manimi, tai nėra lengva. (juokas). Ypač tada, kai jų tankai yra tavo žemėje. Žlugus Sovietų Sąjungai, rusai sukūrė naują požiūrį. Jie sakė, kad kadangi NATO yra taip arti, jiems reikia buferinių zonų aplink Rusiją. Nesvarbu, ar tai turėjo įvykti pagal tarptautinę teisę, ar ne, nėra jokio skirtumo – tokios šalys kaip Ukraina turėtų būti 50 procentų Rusijos įtakoje, 50 procentų Vakarų. Tačiau ukrainiečiai nusprendė, kad norėtų priartėti prie Vakarų. Rusija nedelsdama sureagavo. Štai kodėl dabar ukrainiečiai negali prisijungti prie Vidurio Europos sėkmės koalicijos. Nes dabar dėl sunkios geopolitinės padėties jie kovoja dėl išlikimo.

Viena iš įdomiausių mums Orbano kalbos dalių, mano nuomonė, buvo skirta migracijai ir tautų identitetui, krikščioniškos visuomenės pakeitimo atėjūnais musulmonais problemai. Vengrijos premjeras pasakė:

„2015 m. Migracijos krizė vaidino reikšmingą vaidmenį didinant konservatyvių judėjimų ir partijų populiarumą Europoje.“ (…) Pirmiausiai, aprašysime situaciją. Pas mus Vengrijoje nėra jokių migrantų musulmonų. Jokių. Vengrijoje visai kitokia situacija negu vakarų ir pietų šalyse. Yra klausimas grynos matematikos, kad suprasti, kaip vystysis demografija vakarų šalių, o taip pat jų socialinė struktūra. Matematika-labai svarbi gyvenimo sritis. Akivaizdu, kad bus nestabili visuomenė, kurioje bus didelė musulmonų bendruomenė, kuri auga, ir krikščionių bendruomenė, kuri mažėja. Taip atrodys Vakarų valstybės. Ar mums tai patinka, ar ne, tai nesugrąžinama. Tai ne kritika. Tai aprašymas. Tai vyksta ne tiktai dėl 2015 metų migracijos krizės, bet dėl ankstesnių 30 metų iki to, kaip vakarų šalys sprendė migracijos problemą, o taip pat dėl blogos padėties Europos šeimų, kas liečia vaikų gimdymą daugelyje šalių.

To pasekoje daugelyje šalių atsirado naujas visuomenės tipas, sudarytas iš sumažėjusio krikščionių skaičiaus ir didėjančio musulmonų skaičiaus. Liberalai palaiko tą procesą, todėl kad galvoja, kad tai gerai. Nemyli krikščionių visuomenės, jiems nepatinka, kaip mes suprantame visuomenę. Jie galvoja, kad nauja kompozicija vakarų visuomenių leis jiems lengviau gyventi. Geriau gyventi, kaip buvo laikais taip vadinamos krikščioniškos Europos. Todėl jie palaiko šį procesą.

Centrinėje Europoje turime kitą supratimą. Nežinome, ar jie teisūs ar ne. Gali būti, ten visuomenė bus laimingesnė, kai bus tautinė įvairovė. Gali būti. Bet mes nenorime rizikuoti. Tai mūsų požiūris. Aš neturiu tikslo įtikinti Vakarus, kad tai, ką jie daro yra blogai. Tai jų tautos, jų valstybės. Aš tik noriu jų paprašyti, kad jie neverstų mūsų sekti šiuo keliu. Tai pagrindinis išaiškinimas esamos situacijos.

Migracijos krizė tapo svarbia ne tik dėl pačios migracijos. Migracijos krizę iššaukė nacionalinio identiteto problema. Ši tema buvo uždrausta diskusijose vakarų šalyse. Tai buvo ne politkorektiška kelti klausimus apie tai, kas mes, kokie pokyčiai vyksta mūsų visuomenėje, kur yra mūsų nacionalinis identitetas, kur yra mūsų religinis identitetas. Šios problemos nebuvo madingos pastaraisiais 20, 30 metų. Bet dėl migracijos krizės jau buvo neįmanoma išvengto šio ginčo. Ir tai yra priežastis, dėl kurios dabar daugelyje šalių centre politinio dėmesio turime problemą nacionalinio identiteto. Ką reiškia būti Prancūzu? Ką reiškia būti Vokiečiu? Tai ir savaime sunku. (juokas) Ką reiškia būti Italu? Ką reiškia būti Centrinės Europos gyventoju arba Vengru? Šios temos vėl svarbios. Tai priežastis, kodėl kai kurių iš jūsų parašytos knygos vėl tapo labai populiarios Vengrijoje ir Centrinėje Europoje, nes dabar vėl ši tema tapo aktuali. Mes negalime išvengti diskusijos šia tema.

Todėl migracija-tai blogis, nes yra reali grėsmė, bet, iš kitos pusės, škvalas šių klausimų leido mums paaiškinti, kas mes ir leido pažymėti, kad be identifikacijos, kas mes, mes negalime pasiekti sėkmės ir konkuruoti su tomis tautomis, apie kurias aš kalbėjau, kurios nori atsikratyti savo nacionalinio identiteto. Tokiu būdu, diskusija yra OK! Diskusija – tai gerai. Diskusija yra vienintele galimybe konservatoriams, kad gauti daugumą visuomenėje.

Užkariavimas daugumos visuomenėje, tačiau, nereiškia, kad pas jus bus dauguma vyriausybėje. Dauguma reiškia, kad dauguma žmonių palaiko jūsų nuomonę.

Migracijos tema yra gera galimybė paaiškinti krikščionims, demokratams ir konservatoriams, kas šiame žaidime pastatyta ant kortos, kas iš tiesų svarbu ir kaip įsivaizduojame mūsų ateitį. Pasinaudokime mums suteiktomis galimybėmis. Aš visada apie tai galvojau! Žinoma, kad migracija yra blogas procesas dėl karų Afrikoje ir kitur. O painiava pasienyje nėra nieko gero. Tačiau mes neturime praleisti intelektualios progos pasiaiškinti, kas mes esame ir kokia mūsų savo ateities vizija. Štai kaip mes suprantame migraciją. Aš spaudžiu iškelti šį klausimą neribotam laikui, nes ši diskusija sustiprina vengrų, centrinių europiečių ir, tikiuosi, visos Europos tautinę tapatybę. Dėl šios priežasties kilo daugybė nacionalinių-konservatyvių judėjimų, jie kilo po šios diskusijos migracijos tema. Aš taip suprantu. Tai labai sudėtinga. Tai nėra tik juodai balta.

Norėčiau pabrėžti, kad didžiausias Europos politikos iššūkis yra tas, kad netrukus, po 20 metų, Europos visuomenė atrodys kitaip Vakaruose ir Rytuose. Jei norime sukurti Europą, kurios tautos bendradarbiauja tarpusavyje, sunku atsakyti, kaip galime bendradarbiauti tarpusavyje, nes mūsų požiūriai yra visiškai skirtingi. Tai yra ir politinis, ir intelektualinis iššūkis.”

https://wpolityce.pl/swiat/486139-orbanmale-kraje-nie-moga-sobie-pozwolic-na-glupich-liderow

http://lebionka.blogspot.com/2020/02/orbanas-nacional-konservatyvizmo.html

https://manolietuva.com/?p=1681

P.S. Tenka apgailestauti, bet Lietuvoje yra problema su protingais vadovais.

Related posts