Četverikova O.N. Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. 4 dalis

Pradžia: 1,2 ir 3 dalys

https://manolietuva.com/?p=3037

https://manolietuva.com/?p=3044

https://manolietuva.com/?p=3057

Naujasis protestantizmas ir jo pagrindinių principų palaikymas galiausiai tapo pagrindiniu įrankiu sionizmo lyderių rankose, patvirtinančiu savo įtaką angloamerikiečių isteblišmente, kurio dėka į aukščiausių valstybės asmenų pozicijas buvo renkami asmenys, kurie yra lojalūs sionizmui ir yra pasirengę vykdyti jo nurodymus. Ryškūs to pavyzdžiai buvo D. Lloydas George’as, A. Balfouras, W. Churchillis Anglijoje, Woodrow’as Wilsonas ir jo patarėjas Pulkininkas Hausas JAV, kuriuos sionizmo lyderiai tuo pat metu laikė išskirtinai „antrosios klasės“ žmonėmis, kuriuos reikia užmiršti po misijos įvykdymo. Svarbiausia, kad Didžiosios Britanijos ir Amerikos imperijų dominavimo pasaulyje idėjos buvo neatsiejamai susijusios su sionistų elito interesais, kurie naujųjų protestantų asmenyje rado galingą pagalbą perdirbant plačias antisionistiškai nusiteikusias asimiliuotų Vakarų žydų mases „išrinktinumo“ dvasia.

Svarbiu įvykiu protestantiško sionizmo įtvirtinimo istorijoje tapo paskelbimas 1891 metais „Blekstauno atmintinės“ — žydų valstybės idėjos palaikymo peticijos, skirtos Amerikos prezidentui ir pasirašytos 413 įtakingiausių amerikiečių, tarp kurių buvo Rokfeleris, Morganas, McComicas ir kiti. Bet pagrindiniu žingsniu sionizmo rėmimo kelyje tapo 1917 metų Balfūro deklaracija, kurioje buvo kalbama apie tai, kad jos Didenybės vyriausybė priima Palestinos, kaip žydų tautos nacionalinio židinio principą ir teisę žydų tautos padėti pamatus savo nacionalinio gyvenimo būdo Palestinoje. Ši deklaracija buvo Anglijos užsienio reikalų ministro Balfūro laiškas Didžiosios Britanijos sionistų federacijos viceprezidentui L.U. Rotšildui. Iš tikrųjų ji buvo parengta sero Alfredo Milnerio (buvęs tuometinis D. Lloydo George’o karinio kabineto narys), ir nors tai buvo kompromisas, sionistai tai vertino kaip didelę pergalę, nes, pirma, jiems terminas „židinys“ buvo tik „žydų valstybės“ sąvokos eufemizmas ir, antra, už sionistų judėjimo stovėjo didžiulė galia. Bet šis įvykis tapo įmanomas tik Pirmojo pasaulinio karo dėka.

Pagrindiniu tikslu šio pasaulinio konflikto, suplanuoto gelmėse „Apskritojo stalo“ ir įvairių masonų struktūrų, buvo paruošimas dirvos įtvirtinimui anglo-amerikiečių viešpatavimo kontinentinėje Europoje ir Rusijoje sugriaunant tris imperijas (Vokietijos, Austro-Vengrijos ir Rusijos) ir pervedant jų finansinių-ekonominių sistemų kontrolę JAV ir Britanijos centriniams bankams. Vienas iš variantų planuojamos pasaulio pertvarkos tapo žinomu dar 1890 metais, kada Anglijos valstybės veikėjas ir aukšto pašventimo masonas Henry du Pré Laboucheuras savaitiniame žurnale „The Truth“ paskelbė antimonarchistinį pamfletą „Kaizerio svajonė“, vaizduojantį būsimą politinį žemėlapį, pranašaujantį teritorinius pasikeitimus, įvykusius po Pirmojo pasaulinio karo.

Europos žemėlapis iš Labušero pamfleto

 

1. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai: sąlygų anglosaksų projektui sukūrimas

Po Pirmojo pasaulinio karo pasaulinės finansinės galios centras persikėlė į JAV, ir būtent čia yra formuojamos institucijos, kurios suvaidino lemiamą vaidmenį kuriant pasaulio valstybės europinį „ramstį.“ Pirma, Jungtinės Valstijos tampa didžiausių Europos valstybių kreditorėmis ir paverčia finansinę priklausomybę pagrindine Europos kontrolės priemone. Antra, čia kuriamos naujos „ekspertų grupės“, rengiančios pasaulinio valdymo projektus ir koordinuojančios pasaulio elito veiklą.

Pirmąja iš jų tampa 1918 metais sukurta pulkininko Hauso ir Aukščiausiojo teismo teisėjo Felikso Frankfurterio Užsienio žvalgybos tarnyba „Tyrimas“ („Inquiry“), kuri apjungė apie šimtą mokslininkų, renkančių informaciją ir aptariančių ateities pasaulio sąrangą, numatančią likviduoti ekonomikos barjerus ir sukūrimą bendros nacijų asociacijos (tarp tyrinėtojų buvo W. Lippmann ir A. Dulles). Antroji – sukurta dalyvaujant Milneriui amerikietiškas variantas „Apskritojo stalo“, tapęs ateityje net įtakingesniu, negu britų analogas. Ir galiausiai, Niujorko finansininkų ir tarptautinių teisininkų grupė sudarė Užsienio santykių tarybą. Būtent šiuose centruose yra šlifuojamas Tautų lygos, kaip Amerikos kontrolės instituto, projektas. Tačiau, kaip žinoma, dėl Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos elito pasipriešinimo visiškai įgyvendinti Amerikos planų nepavyko, dėl to nei Versalio, nei Tautų lygos sutartis, nebuvo JAV ratifikuotos. Hauso grupė 1921 metais buvo įtraukta į Užsienio santykių tarybą, ko pasekoje mokslininkai-globalistai gavo rimtą finansavimą [24]. O britai tais pačiais metais sukūrė Karališkąjį tarptautinių santykių institutą (RIIA, dar vadinamą „Chatham House“).

Dėl karo žlugus buvusiai Europos tvarkai, kuri laikėsi dėka galios trijų imperijų – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos. Čia organizuotos revoliucijos atvedė į valdžią politinę jėgą, kuri turėjo užtikrinti visišką nacionalinių finansinių ir ekonominių struktūrų susiejimą su pasaulio galios centrais. Rusijoje, kur šie planai buvo siejami su L. Trotskio politinės galios įtvirtinimu, jie buvo galiausiai nutraukti dėl stalininio „perversmo“, tačiau Vokietijoje ir Austrijoje bei Vengrijoje užduotys buvo išspręstos.

Vokietijoje pagrindinis svertas, užtikrinantis Amerikos kapitalo įsiskverbimą, buvo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos karinės skolos, kurių apmokėjimo galimybė buvo susieta su Vokietijos reparacijų problemos sprendimu. Ši problema buvo išspręsta pasitelkiant 1924 metais „Dawes planą“, kuriame buvo numatyta perpus sumažinti reparacijų išmokas ir išspręsti jų padengimo šaltinių klausimą. Tačiau pagrindinis jo uždavinys buvo užtikrinti palankias sąlygas Amerikos investicijoms, kurios buvo įmanomos tik stabilizavus vokiečių markę. Tuo tikslu plane buvo numatyta suteikti 200 mln. USD (800 mln. markių) paskolą Vokietijai, kurios pusė teko bankininkų Morganų namams. Tuo pat metu anglų-amerikiečių bankai ėmė kontroliuoti ne tik Vokietijos mokėjimų pervedimus, bet ir biudžetą, pinigų apyvartos sistemą ir didžiąja dalimi šalies kreditų sistemą. Iki 1924 m. rugpjūčio mėnesio senąją Vokietijos markę pakeitė nauja, Vokietijos finansinė padėtis buvo stabilizuota ir, kaip teigė tyrėjas G.D. Preparata, Veimaro respublika, buvo paruošta „vaizdingiausiai istorinei ekonominei pagalbai per visą istoriją, po kurios sekė patį karščiausia šienapjūtė per visą pasaulio istoriją“ – „Amerikos finansinis kraujas liejosi į Vokietijos finansines kraujagysles nesustabdomu srautu“ [25].

Netruko sulaukti pasekmių. Pirma, todėl, kad metinės reparacijų išmokos buvo skiriamos padengti sumas sąjungininkų skolų, susiklostė taip vadinamas „absurdiškas Veimaro ratas“. Auksas, kurį Vokietija mokėjo kaip karo reparacijas, buvo parduodamas, įkeičimas ir dingdavo JAV, iš kur „pagalbos“ pavidalu grįždavo į Vokietiją, kuri atiduodavo ją Anglijai ir Prancūzijai, o tie savo ruožtu apmokėdavo karines skolas JAV. Pastarosios, pridėjusios procentą, vėl grąžindavo jas į Vokietiją. To pasekoje visi Vokietijoje gyveno skolon, ir buvo aišku, kad tuo atveju, jeigu Volstritas atsiims savo paskolas, šalis pilnai bankrutuos. Tuo atveju amerikiečių bankininkai nieko neprarastų, nes, gaudami mainais už paskolas obligacijas, jie jas parduodavo Amerikos piliečiams.

Antra, nors oficialiai buvo išduodamos paskolos mokėjimams užtikrinti, iš tikrųjų buvo siekiama atkurti šalies karinį-pramoninį potencialą. Faktas yra tas, kad vokiečiai mokėjo už paskolas įmonių akcijomis, todėl Amerikos kapitalas pradėjo aktyviai integruotis į Vokietijos ekonomiką. Bendra užsienio investicijų į Vokietijos pramonę suma 1924–1929 metais sudarė beveik 63 milijardus aukso markių (30 milijardų sudarė paskolos), o reparacijos – 10 milijardų markių [26]. 70% finansinių pajamų suteikė JAV bankininkai, didžiąją jų dalį sudarė J.P. Morgan. Todėl jau 1929 m. Vokietijos pramonė užėmė antrąją vietą pasaulyje, tačiau didžiąja dalimi ji buvo buvo pirmaujančių Amerikos finansų ir pramonės grupių rankose.

24. Тайные общества //http://www.pgorgrussian.com/secretsocieties.russian.htrnl

25. Препарата Г.Д. Гитлер, Inc. Как Британия и США создавали Третий рейх. М., 2007, с. 34.

вернуться

26. История дипломатии. М., 1965, с. 502.

Related posts