Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (10 dalis)

Greta Kudenhove-Kalergi svarbiomis figūromis paneuropiniame judėjime tampa Jozefas Retingeris, Otto fon Habsburgas ir Žanas Mone.

Jozefas Retingeris, Lenkijos Sikorskio vyriausybės patarėjas, buvęs tremtyje Londone, buvo pasekėjas pažiūrų federalisto Artūro Kapelio, pasisakančio už sukūrimą pasaulio vyriausybės anglų-prancūzų sąjungos pagrindu. Jis siekė palaikyti Sikorskio planą kuriant Centrinės-Europos konfederaciją sudarytą iš Lenkijos, Čekoslovakijos, Rumunijos, Vengrijos ir Lietuvos. Tampriai bendradarbiaujant su olandų ir belgų ministrais tremtyje Van Zeelandu ir A.P.Spaaku, dalyvavo organizuojant susitarimo Beniliukso susivienijimo 1944 m. Žinoma, kad jis buvo tampriai surištas su Tarptautinių santykių taryba ir Karališkuoju tarptautinių santykių institutu, o kai kurie tyrinėtojai skaito jį slaptų Didžiosios Britanijos tarnybų agentu.

Otto fon Habsburgas (1912―2011), glaudžiai surištas su katalikų ordinu „Opus Dei“, kuris yra faktiškai katalikiškas protestantizmo variantas su jo siekiu į „pasaulietinį šventumą“, buvo vyresnis sūnus paskutiniojo Austro-Vengrijos imperatoriaus Karlo I, nuversto 1918 m., bet neatsisakiusio nuo sosto, taip kad Otto skaitomas paveldėjęs visas tėvo legitimias teises. Karo metais buvo F.Ruzvelto aplinkoje.

Kas gi liečia prancūzą Žaną Mone (1888―1979), tai buvo vienas iš pačių proatlantiškai nusiteikusių Europos veikėjų, apie kurį de Golis kalbėjo, kad tai tai „ne prancūzas, kažkokiu būdu surištas su amerikiečiais“, o „didysis amerikietis“. Jo aktyvi veikla prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai jis vadovavo žinybai koordinuojančiai karinius resursus ir suėjo į glaudų kontaktą su anglų isteblišmento atstovais (konkrečiai, su Milnerio grupės nariu Arturu Solteriu, parašiusiu 1931 m. knygą „Jungtinės Europos Valstijos“, kurioje buvo iškeliama idėja federatyvinės Europos Nacijų Lygos rėmuose, kurią paskui pasiskolino Mone). Mone dalyvavo Versalio konferencijoje, o nuo Nacijų lygos sukūrimo iki pat 1923 m. dirbo Generalinio sekretoriaus padėjėju.

Po to jo interesai persikelia į tarptautinių finansų sferą, ir jis sukuria Bank of America Sanfranciske, tampa vice-prezidentu europinio filialo investicinio banko Blair & Со Niujorke. Kai prarado turtą rizikinguose bankiniuose žaidimuose, jį finansiškai palaikė tas pats J.F. Dallesas ir J. McCloy (būsimasis Pasaulio banko prezidentas, o 1949–1952 m. – Amerikos vyriausiasis komisaras Vokietijoje). Jam buvo suteikta finansinė pagalba „už įprastus draugystės įsipareigojimus“ [94]. Trečiajame dešimtmetyje Niujorke jis įsteigia naują investicinį banką „Monnet“, „Murnane & Co“, žinomą dėl savo verslo ryšių su hitlerine Vokietija.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Monnet vėl tapo Anglijos ir Prancūzijos karinio aprūpinimo koordinavimo komiteto, esančio Londone, vadovu. 1940 m., Prancūzijos kapituliacijos išvakarėse, jis atsiuntė Čerčiliui „Anglų ir prancūzų vienybė“ dokumentą, kuriame buvo siūloma suvienyti abi šalis sukūrus vieną parlamentą ir armiją, o po kapituliacijos dirbo, kad pakenktų generolo de Golio „Laisvai Prancūzijai“.

Tais pačiais metais Didžiosios Britanijos vyriausybė išsiuntė „Monnet“ į JAV pirkti ginklų, kur jis suvaidino svarbų vaidmenį JAV vyriausybės darbe pertvarkant JAV pramonę į karinį-pramoninį kompleksą, o tai užsieniečiui buvo beprecedentis įvykis. 1943 m. jau Ruzvelto pavedimu, jis išvyko į Alžyrą, kad dalyvauti vadovavime Civiliniam ir kariniam generolo Žiro komitetui. Monnet misija buvo liberalizuoti ir demokratizuoti dešiniųjų požiūrį į Žiro, kuriam amerikiečiai rengė didelius planus, siekdami pakeisti juo de Golį [95].

O apie Jeano Monnet požiūrį į de Golį gerai nusako jo žodžiai iš Ruzvelto laiško padėjėjui Hopkinsui, kuriame buvo tiesiai pasakyta, kad aljansas su generolu yra neįmanomas, nes jis buvo „prancūzų tautos ir jų laisvių priešas, europietiškos konstrukcijos priešas“ ir dėl to jis turi būti sunaikinti (!) vardan prancūzų interesų“[96]. Nuo 1944 m. „Monnet“ užsiims vertinimu pokario Prancūzijos poreikių ir sudarymu pirmųjų kreditinių susitarimų su Amerikos vyriausybe, o 1946 m. ​​jis vadovaus Prancūzijos planavimo komisijai ir rengs Prancūzijos ekonomikos modernizavimo programas.

Po karo Paneuropinis judėjimas aktyviai išvystė savo veiklą. Tačiau išėjus Rytų Europai iš anglų-amerikiečių kontrolės visas dėmesys buvo sukoncentruotas į apjungimą Vakarų Europos šalių ir visų pirma į Prancūzijos ir Vokietijos sutaikymą. Gali būti tai buvo tiktai keliu įtvirtinimo valdžioje abiejų šalių proatlantiškų elitų, mąstančių ne nacionalinėmis, o bendraeuropinėmis kategorijomis.

Šia prasme buvo kalbama iš tiesų apie vokiečių ir prancūzų valdančiosios klasės sąmonės pertvarką. Praėjo „prancūziškos Europos“ era, pasibaigė „vokiškos Europos“ laikas, atėjo laikas šeštosios Kudenhove-Kalergi Europos – „pan-Europos“, sudarytos iš „europinės Vokietijos, „europinės Prancūzijos“, „europinės Italijos“ ir t.t. kontroliuojant tarptautinėms finansinėms elitoms.

Vokietijoje, kur nacionalinė idėja buvo pilnai diskredituota, o tautai holokausto ideologijos pagalba buvo primestas nacionalinio nepilnavertiškumo kompleksas, atėmęs iš jos bet kokią teisę į vokišką ateitį, valdančioji klasė tapo ypač sukalbama. Jos finansinė-ekonominė galia tapo kontroliuojama, o karinis-pramoninis potencialas – pilnai neutralizuotas. Politiniu Naujosios Vokietijos lyderiu padarė nuoseklų paneuropeistą Konradą Adenauerį, turėjusį mobilizuoti nacionalinę vokiečių elitų energiją į proatlantinę vagą. Ne be reikalo Šumacheris kalbėjo apie Adenauerį, kad tai ne vokiečių kancleris, o JAV kancleris.

Kas gi liečia Prancūziją, tai nacizmo aukos padėtis, pakilimas nacionalinių-patriotinių jausmų ir buvimas stipraus nacionalinio lyderio generolo de Golio asmenyje ypač apsunkino prancūzų sąmonės „paneuropeizacijos“ procesą. „Naujos elitos“ formavimo tikslu ir buvo sukurta viena iš pačių slapčiausių Prancūzijos organizacijų, apie kurios veiklą Prancūzijos bendruomenei tapo žinoma dėka nesenai išėjusios prancūzų žurnalisto Emanuelio Ratje knygos „Valdžios širdyje“. Tyrimas apie patį galingiausią Prancūzijos klubą“[97].

Kalbama apie organizaciją „Amžius“ (Siecle), sukurtą 1944 m. po išlaisvinimo Paryžiaus ir jungianti valdančiosios klasės atstovus į vieningą bendruomenę, nepriklausomai nuo jų idėjinių-politinių pažiūrų – čia dalyvauja kaip kolaboracionizmo šalininkai, taip ir dalyviai Pasipriešinimo, sinarchijos, technokratijos, frank-masonijos ir kt. [98] Jį įkūrė vienas iš pačių įtakingiausių prancūzų veikėjų, žurnalistas, Radikalios partijos narys Žoržas Berar-Kelenas, karo metais dirbęs abejoms kovojančioms stovykloms. Jo įkurta leidykla „Korrespondans de press“, kuri dalinosi rinką su „Inter-Frans“, aprūpino visą kolaboracionistinę spaudą ir okupuotoje, ir laisvoje teritorijoje. Tuo pačiu metu jis dalyvavo Pasipriešinimo tinkle „Prancūzijos viltis“. Po išlaisvinimo Berar-Kalenas buvo sulaikytas, tačiau išvengė teismo, kas, matomai, surišta su jo naryste ložėje „Diedieji Prancūzijos rytai“. Tuo pat metu su „Amžium“ jis sukūrė spaudos agentūrą „Société Générale des Presses“, leidžiančią savaitinius ir kasdienius biuletenius elitai ir MIP. Tai agentūra, žinoma tik įtakingiems sluoksniams, renka informaciją apie Prancūzijos veikėjus, turi savo archyvą, kartoteką milijonų žurnalistų ir politinių veikėjų, šeimininkų, profsąjungų aktyvistų, bažnyčios narių ir t.t., t. y. turi visą informaciją apie Prancūzijos realią valdžią (žvalgybos ir kitų policijos tarnybų archyvai net nepalyginami su jais).

„Amžius“ tapo forma konsolidacijos Prancūzijoje jėgų turinčių realią valdžią, kieno rankose yra pagrindiniai bankai, įmonės ir visos stambios masinės informavimo priemonės. Tai uždaras neskaitlingas klubas, priimantis nurodymus iš transnacionalinių valdančiųjų elitų, iškeliančių sprendimus svarbiausiais vystymosi klausimais, lemiančių vyriausybės sudėtį, skirimus į svarbius valstybinius postus ir t.t. Atranka į klubą labai griežta ir sudėtinga, į jį neįstojama, o žmonės kooptuojami, tarpusavyje vienas su kitu susieti sistema santykių per santuoką, dalykinius ryšius, dalyvavimą administracinėse tarybose ir kita. Kad ten patekti, būtina turėti du gimines-narius, vienas iš kurių įeiną į administracinę tarybą (12 žmonių). Darbo tvarka nenumato kokios-nors demokratijos ir atkuria masonų ložės sistemą. Dalyviai skirstomi į „tikruosius“ ir į „pakviestus“. Pastarieji gali likti tokiais daug metų, kol vadovybė nenutars, kad kažkas iš jų pakankamai patikimas ir naudingas, kad iškelti jį aukščiau.

Šioje uždaroje nuo pilietinės visuomenės terpėje yra tik viena ideologija, priimtina visiems jos nariams nepriklausomai nuo partinės priklausomybės ir privaloma globalizuotai „superklasei“, kurios prancūzišku skyrium yra „Amžius“, – valdžios ir pinigų ideologija. To dėka prancūzų visuomenėje išlieka finansinio kapitalo valdžios tęstinumas, užtikrinantis jos perėjimą iš vienos grupės kitai priklausomai nuo kapitalo pertvarkos Prancūzijoje, Europoje ir pasaulyje. Todėl jau 60 metų valdžia šalyje laipsniškai pereina nuo politikų (Juodoji respublika) pramonininkams (Ž.Pompidu), po to — technokratams (epocha Ž.d’Esteno ir F.Miterano) ir, pagaliau, pas bankininkus (valdymas Ž.Širako ir N.Sarkozi), liko rankose nematomos faktinės finansinių elitų vyriausybės. Pavyzdžiui, šiandien žinomiausios figūros, atstovaujamos klube iš finansų ir verslo srities, yra E. de Rothschildas, J.-C. Triše, O. Dasso, iš politikos sferos – J. Attali, Žiskar.d’Esteno, N. Sarkozy, L. Žospen, dabartinis prezidentas F. Olandas ir kt. (nors, pavyzdžiui, N. Sarkozy taip ir liko „pakviestu“). Svarbu tai, kad de Golis, vienintelis Prancūzijos politikas, „sukilęs“ prieš atlantizmą, nebuvo „Amžiaus“ narys, todėl jo nebuvimas Ketvirtojoje Respublikoje buvo dėsningas.

Taigi, suformavęs tinkamą „personalo rezervą“, anglo-amerikiečių isteblišmentas pradėjo įgyvendinti savo planus. 1946 m. ​​idėją sukurti federacinę Europą patvirtino JAV užsienio santykių taryba (tada jai vadovavo Alenas Dalesas), kuris ją įtraukė į rekomendacijas Valstybės departamentui. Tuo pat metu V.Čerčilis pasakė savo garsiąją Ciuricho kalbą apie būtinybę suformuoti Jungtines Europos Valstijas, kurios tekstas buvo parengtas kartu su tuo metu į Prancūziją grįžusiu Kudenhove-Kalergi. Šio projekto pristatymas buvo skirtas Karališkojo tarptautinių santykių instituto (RIIA) sprendimu pirmosioms Reicho kapituliacijos metinėms [100]. Galiausiai, siekiant padaryti spaudimą politiniam elitui ir suvienyti jį Europos Sąjungos naudai J. Retingerio, Kudenhove-Kalergi varžovo, iniciatyva, tų pačių metų rugsėjį buvo įsteigta Europos ekonominio bendradarbiavimo lyga, kuriai jis vadovavo.

Kitu žingsniu tapo1947 m. rugpjūčio mėn. Monrealyje (Šveicarija) vykstantis Amerikos ir Europos pan-europizmo atstovų susitikimas, kuriame buvo nuspręsta sukurti dvi struktūras – Pasaulio federalistų judėjimas (PFJ) ir Europos federalistų sąjungą (EFS), pinigus kurioms skyrė amerikiečiai. Susitikimo metu PFJ parengė deklaraciją, kurioje pateikiami pagrindiniai „pasaulio konfederacijos“ formavimo principai, kurie buvo apibrėžti kaip pagrindinė šių laikų problema: „nacionalinio suvereniteto ribojimas“ su „įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisinės galios perdavimu konfederacijai“, „viršnacionalinės armijos sukūrimas“, regioninių sąjungų sudarymas, kaip konfederacijos ramsčių, vengiant jas paversti uždarais priešiškais blokais. Pabaigoje buvo pasiūlyta skatinti kurti Pasaulio konstitucinę asamblėją.

EFS, kuris tapo PFJ filialu ir buvo sukurtas pagal matrioškos modelį, kuriame dalyvavo įvairios organizacijos, buvo skirtas skatinti Europos regioninės sąjungos idėją, telkiant visuomenės nuomonę. Jai vadovavo visos Europos federalistai A. Frenet (buvęs „Combe“, vienos iš pasipriešinimo organizacijų vadovas), italas A. Spinelli ir austras E. Kogonas. A. Frenet buvo žymus Vakarų anti-stalinistinių jėgų atstovas, dėl kuriam amerikiečiai teikė ypatingą dėmesį. 1948 m. Popiežius Pijus XII Romoje priėmė II EFS kongresą.

Pagaliau 1948 m. gegužę vadovaujant V.Čerčiliui įvyko Hagos paneuropeistų kongresas, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidino Dž.Retingeris. Kongresas paklojo pagrindus Europos suvienijimo, sukūrė europinį judėjimą, kurio pirmininku tapo Čerčilio žentas Dunkanas Sendis, o generaliniu sekretoriu – Dž.Retingeris. Garbės pirmininkais buvo „išrinkti“ V.Čerčilis, K.Adenaueris, italas A.deGasperi, prancūzas L.Blium ir belgas P.-A.Spaak. Būtent šiame kongrese pirmą kartą išryškėjo dvi srovės, kurios po to priešinsis viena kitai per visą integracijos laiką: tai federalistai, einantys už sukūrimą viršnacionalinių institutų (Prancūzijos, Italijos ir Belgijos atstovai), ir šalininkai tarpvalstybinio bendradarbiavimo (Britanijos atstovai, manę apie savo šalį kaip europinį lyderį). Faktiškai kalbėta apie amerikietišką ir anglų susijungimo variantus. Europinis judėjimas, kontroliuojamas anglų, amerikiečių požiūriu, silpnai įkūnijo paneuropines idėjas.

Todėl patikimesnės Europos suvienijimo procesų kontrolės tikslu 1949 m. sausį Vilsono fondo Niujorke būstinėje buvo sukurtas Amerikos Europos suvienijimo komitetas (AESK), kuriam vadovavo U.Donovanas. Jam priklausė amerikiečių specialiųjų tarnybų atstovai (A.Smitas, A.Dalesas), politikai, teisininkai, bankninkai ir profsąjungų veikėjai [101]. Nuo 1949 iki 1959 m. АESK ir CŽV išleido įvairių paneuropinių judėjimų veiklai 50 milijonų dolerių, (dabartiniu kursu). Jie finansavo paneuropinį EFS, ir su juo besivaržiusį Čerčilio Europos judėjimą, kuris perspėjo amerikiečius, kad be jų paramos judėjimas tiesiog išnyks. V.Čerčilis dalyvavo ir pirmame AESK visuomeniniame susirinkime, kuriame pareiškė, kad jų galutinis tikslas yra apjungti visas Europos valstybes – ir vakarų, ir rytų (darbui Rytų Europos šalyse anglų žvalgyba sukūrė Asamblėją pavergtų Europos nacijų).

Taip pat AESK finansavo susitikimus, kuriuose buvo ruošiamas įjungimas 1949m. gegužės 5 d. Vestminsterio sutarties, pradėjusios Europos Tarybos (ET) kūrimą, turėjusios įtvirtinti „laisvojo pasaulio“ standartus (pirmininkas – P.-A. Spaak). Tuomet ET šešėlyje taip pat dėka slapto finansavimo AESK Strasbūre vis tas pats Frene sukūrė Europos tautų kongresą, dar vadinamą Europiniu stebėjimo komitetu [102]. Jis apjungė atstovus įvairių politinių jėgų (socialistus, krikščionių demokratus, profsąjungų veikėjus, golistus), bet laikėsi išimtinai tik dėl palaikymo AESK. Kiek vėliau CŽV sukūrė Paryžiuje, buvusios tuomet greta Frankfurto jos pagrindinės operacinės bazės, specialiojo atstovavimo tarnybą, o po to oficialiai atidarė ARSK ofisą.

Tačiau greta oficialių paneuropinių organizacijų, dirbusių greičiau su visuomenės nuomone, buvo kuriamos ir kitos, šešėlinės struktūros, skirtos realiai apjungti Europos viešpataujančią klasę. Viena iš jų tapo slapta transnacionalinė bendrija „Ratas“ (Cercle), suformuota, kaip manoma (tiksliai nežinoma), pačioje 50-jų pradžioje prancūzų premjero A.Pine (iš čia pirmas pavadinimas „Pine Ratas“) ir jungė politikus, verslininkus, bankininkus, pasiuntinius, leidėjus, publicistus, kariškius iš įvairių valstybių kontinentinės Europos. Svarbiausią vaidmenį čia vaidino atstovai Vatikano, Maltos ordino ir „Opus Dei“, siekę atgaivinti Šventąją Romos imperiją „Nuo Atlanto vandenyno iki Juodosios jūros“, o taip pat Anglijos aristokratijos nariai. Tiesa, pastarieji vėliau ėmė trauktis iš šio projekto, skaitydami, kad jis neužtikrina lemiamo Didžiosios Britanijos vaidmens.

96. Цит. по: Chevenement J. La faute de J. Monnet. P.: Fayard, 2006, p. 45.

97. См.: Ratier E. Au cosur du pouvoir. Paris, FACTA, 2011.

98. О деятельности оргашгации «Век» см.: http://fr.wikipedia.org/wiki/Le_Si%C3%A8cle; http://www. lesiecle.asso.fr/le-siecle/lassociation/;

99. Dans la coulisse: au coeur du pouvoir. Entrenien avec 1’auteur de «Au cr du pouvoir». Par Thierry Meyssan // Le nouveau NH. 21 juin 2011. http://www.national-hebdo.net/DANS-LA-COULISSE-AU-COEUR-DU

100. Тайная история Европейского союза: от Совета по международным отношениям до Бильдерберга. http://www.otechestvo.org.ua/main/20071 l/735.htm

101. Kauffcr R. La CIA finance la construction europeenne // Historia. 01.03.2003. http://archive.wikiwix.com/ cache/?url=http://www.historia.fr/content/recherche/article?id=6744&title=La%20CIA%20finance%20 la%20construction%20europ%C3%A9enne%20%28R%C3%A9my%20Kauffer%29

102. Kauffer R. Opt.cit.

Vertimo pradžia:

1d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos.html

2d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/pradzia-httplebionka.html

3d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos_28.html

4d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos.html

5d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos_4.html

6d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos.html

7d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos_11.html

8d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/hitleris-ir-es-seseline-europos.html

9d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/sionistu-ir-nacistu-bendradarbiavimas.html

Vertimo pradžia (portale www.manolietuva.com):

1d. https://manolietuva.com/?p=3037

2d. https://manolietuva.com/?p=3044

3d. https://manolietuva.com/?p=3057

4d. https://manolietuva.com/?p=3104

5d. https://manolietuva.com/?p=3114

6d. https://manolietuva.com/?p=3138

7d. https://manolietuva.com/?p=3164

8d. https://manolietuva.com/?p=3168

9d. https://manolietuva.com/?p=3184

Related posts