Kai Zitai Kelmickaitei visi tampa žemaičiais – kaltas senatvinis marazmas ar Sorošas?

Yra tokia LTV laida „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“. Nesu TV gerbėjas, laiko gaila, bet laidų reklamas norom nenorom tenka išgirsti prieš žinias, kurias vis dar retsykiais pažiūriu. Iš jų ir išgirsdavau apie Kelmickaitės laidų anonsus, juose nuolatos linksniuojamus žodžius žemaitis, žemaitiškas, Žemaitija ir t.t. Ne koks aukštaitis, dzūkas, ar koks suvalkietis, bet tik žemaitis. Man tai pasirodė kažkaip ne visai normalu. Kokia šio reiškinio priežastis? Ar senatvinis laidų autorės marazmas, ar LRT vykdoma lietuvių tautos skaldymo politiką, kurią vykdo LRT vadovė-sorošistė?

Rugsėjo 20 diena laidą „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“, skirtą kontrabosininkui Zigmas Žukui, švenčiančiam 95 metų jubiliejų, žiūrėjau, nes joje dalyvavo mano pasivaikščiojimų Draugas Jonas Mašanauskas, žinomas dainininkas, muzikantas ir ilgametis LRT garso režisierius. Su laidos turiniu galima susipažinti čia.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000121658

Stebuklinga Kelmickaitės „žemaičio“ etiketė buvo priklijuota ir Zigmui Žukui, bet jis ją nusiklijavo, paaiškinęs, kad jo tėvai nebuvo žemaičiai. Tačiau tai nesutrukdė Zitai Kelmickaitei laidos pabaigoje dar kartą jubiliatui šią „žemaičio“ etiketę užklijuoti.

„Aš noriu jums palinkėti neblėstančio žemaitiško pasiutimo, padūkimo, nes jūs buvote užsispyręs, padūkęs, bet niekada nebuvote piktas“, – palinkėjo Zigmui Žukui Kelmickaitė.

Kas tai? Marazmas ar Sorošas? Gal tokie Z.Kelmickaitės šefės tikslai?

Atkreipsiu dėmesį, kad tai ne viena LRT laida, skirta laipsniškai Lietuvos valstybės erozijai.

Šias sorošines mūsų valstybės naikinimo apraiškų šaknis panagrinėsiu giliau. Juk tokia antivalstybinė LRT politika pilnai atitinka globalistinio Briuselio veiklos algoritmą. Pacituosiu ištrauką iš dr.O.Četverikovos knygos „Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (13 dalis).“

http://lebionka.blogspot.com/2020/08/seseline-europos-sajungos-istorija_19.html

https://manolietuva.com/?p=3512

7. Europos „išvalstybinimas.“

Valstybių sienos susitrauks iki regionų ir praras savo reikšmę“. R.Kudenhove-Kalergi.

Kad sukurti Europą, reikia suskaldyti nacijas“. J.-J. Servan-Schreiber

Patys giliausi „Europos integracijos“ tyrėjai nurodo, kad tai lemia tokį rimtą Europos erdvės pertvarkymą, kuris gali būti vadinamas tikra geopolitine revoliucija. Tikrasis jos tikslas nėra galių perskirstymas tarp skirtingų valdžios lygių, o nacionalinių-valstybinių darinių išardymas kaip toks ir politinių ribų panaikinimas, siekiant užtikrinti laisvą tarpvalstybinio kapitalo judėjimą ir sustiprinti jo kontrolę svarbiausiose žemyno vietose.

Kaip rašė prancūzų tyrinėtojas R. Ernoudtas, tautinė valstybė šiandien atrodo kaip „vienintelė maištininkė“ prieš globalizacijos mechanizmą, todėl iš jos reikia „atimti jos esmę ir sunaikinti, kad ekonomika dominuotų politikoje, o ne atvirkščiai“ [120]. Nuo 1990-ųjų nacionalinio suvereniteto „iširimas“, „išplovimas“ ar „erozija“ sąvokos tapo ypač populiarios. Pati valstybė kritikuojama dėl nesugebėjimo užtikrinti efektyvaus valdymo, už lankstumo stoką ir per didelę biurokratiją, o jos panaikinimas atrodo kaip neišvengiama ir objektyvi vystymosi tendencija.

Remdamiesi geopolitinės erdvės suskaidymo ir fragmentacijos logika, pasaulinis elitas remiasi tuo, kas vietinio, lokalaus. Kaip rašo prancūzų tyrinėtojas L.-J. Calve, „silpnų valstybių dulkės jokiu būdu netrukdo pasaulinei rinkai, o labiau palaiko (kapitalo judėjimą, mokesčių rojus ir kt.). Globalizacija skatina mikronacionalizmus, genčių susiskaldymą ir kalbinį nacionalizmą“. Todėl „maištaujantys“ regionai ir bendruomenės, „pažadinantys“ etnines ir kitas mažumas, tampa jos objektyviais sąjungininkais ir parama. Neatsitiktinai moksliniuose tyrimuose buvo įvestas naujas terminas „globalizacija“.

Šiuo atveju mes kalbame apie regionus, apie įvairių rūšių mažumas, vietos valdžią, smulkųjį verslą ir kt. Pasitelkdami tinkamus novatoriškus metodus, įskaitant finansinį pririšimą ir psichologinį apdirbimą, viršnacionalinės struktūros nukreipia visą vietos elito ir regioninių judėjimų energiją į antivalstybinį kanalą. Taigi integracijos procesus aukščiausiame Europos lygyje lydi intensyvi diferenciacija žemutiniame lygmenyje, kuriam ES institucijos veikia kaip aukščiausias arbitras.

„Lauko išvalymą“ globalios rinkos įtvirtinimui Europoje vykdomas vokiečių politikų rankomis. Vokietijai tenka svarbiausia rolė pertvarkant europinę erdvę, kurią ji vykdo realizuodamas savo federacinį sandaros modelį kitoms Europos sąjungos valstybėms. „Kūriama“ Europa turi daug pavadinimų („regionų Europa“, „Europa be sienų“, „dimensijų Europa“), tačiau strategijos esmė yra viena: išskyrimas autonominių regionų kaip atraminių integracijos struktūrų, kurių pagrindu turi būti sukurtas neinstitucionalizuotas tinklas ryšių, apimančių visą Europos teritoriją ir praktiškai pašalinančių pokario valstybės sienų peržiūros problemą. Ateityje Europoje jie bus neryškūs ir pakeisti funkcinėmis ribomis, kurios atpažįsta tik vieną kriterijų – ekonominį efektyvumą, užtikrinant tam tikrų plėtros subjektų konkurencingumą.

Related posts