Nacionalinis susivienijimas. Telkianti valstybinės kalbos politika

Pagrindinis veiksnys, formuojantis lietuvių tautinį tapatumą, yra gimtoji lietuvių kalba. Šiuolaikiniame pasaulyje lietuvių kalba tebėra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba. Ja domisi ir ją studijuoja daugelyje pasaulio šalių. Tiek istorijos faktai, tiek visuomenės apklausos byloja, kad būtent kalba yra svarbiausia lietuviškosios tapatybės dalis. Lietuviai Lietuvoje ir ypač emigracijoje, apibrėždami savo tautinę tapatybę ir ryšį su Lietuva, aiškiai nurodo, kad jiems labai svarbu yra kalba. Laikydami save lietuviais, jie nori, kad ir jų vaikai būtų lietuviai – tai tiesiogiai susiję su tuo, ar jie moka ir kaip gerai moka lietuvių kalbą.

Istoriškai Lietuva atsikūrė apibrėždama save per kalbą – lietuviškai kalbančiose žemėse. Tą darė visos iš imperijų sudėties turėjusios laisvintis mūsų regiono tautos. XX amžiaus pabaigoje, veržiantis iš SSRS nelaisvės, vienas pirmųjų ir svarbiausių Sąjūdžio reikalavimų buvo grąžinti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą. Nors ir buvo atkurtas, faktinis kalbos statusas ligi šiolei visoje šalies teritorijoje nėra įtvirtintas. 2004 m. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, drauge su būtinais euroatlantinės integracijos procesais prasidėjo ir provincialios pastangos į Lietuvos viešąjį, akademinį ir kultūrinį gyvenimą įsileisti kuo daugiau užsienio kalbų. Akivaizdu, užuot plėtojus ir įtvirtinus valstybinės lietuvių kalbos statusą, užgožiama ir netgi atsisakoma lietuvių kalbos viešajame, akademiniame, kultūriniame gyvenime ir ekonominėje veikloje.

Valstybinė lietuvių kalba yra valstybės nepertraukiamo kūrimo įrankis. Politinė veikla, skirta valstybinės lietuvių kalbos vartojimo plėtrai ir jai įtvirtinti visose valstybinio ir viešojo gyvenimo srityse Lietuvoje, yra vadinama valstybinės kalbos politika. Valstybinės kalbos vartojimas kiekvienam piliečiui ugdo ištikimybės savo šaliai, pasitikėjimo ja ir visuomenės bendrystės jausmus.

Valstybinė kalba turi didžiulį teisinį ir administracinį poveikį valstybės ir visuomenės gyvenime. Ją vartojant visiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo tautybės ar kilmės, užtikrinamos vienodos teisės ir pareigos, vienodas piliečių santykis su kalbine aplinka, skirtingų tautinių bendrijų tarpusavio lygybė. Valstybine kalba vykdomas teisingumas, ji užtikrina valstybės valdymo ir viešojo gyvenimo darną.

Valstybinė lietuvių kalba yra XXI a. kalba, deramai sunorminta ir tinkama kurti bei perteikti civilizacijos pasiekimus. Tą kasdien liudija jos vartojimas valstybės valdymo, ūkio ir mokslo srityse. Atkreiptinas dėmesys, kad visos civilizuotos valstybės rūpinasi, kad valstybės dokumentai būtų tvarkomi tik valstybine kalba, kad jos piliečiai gautų išsilavinimą valstybine kalba, kad nebūtų pažeistos jos piliečių ir kitų gyventojų teisės gauti visą informaciją apie paslaugas ir prekes valstybine kalba. Šiais tikslais pagrįstą kalbos politiką geriausiai atspindėtų šūkis „Skleisti – Skatinti – Įtvirtinti“.

Palyginti su okupaciniais laikotarpiais, lietuvių kalbos statusas ir jos vartojimas gerokai pasikeitęs. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintas lietuvių kaip valstybinės kalbos statusas, taip pat sukurtos valstybinės institucijos šiam statusui įgyvendinti.

Tačiau per pastaruosius 20 metų daugelio atskirų svarbių valstybės pareigūnų nuostatos ir veiksmai buvo skirti ne valstybinės kalbos vartojimui skatinti ir įtvirtinti, bet, atvirkščiai, susiaurinti. Vis dažniau pasitaiko ir valstybinės kalbos vartojimą apibrėžiančių įstatymų pažeidimų. Ypač dažna teismų savivalė, kai teismai priima vienas kitam prieštaraujančius sprendimus dėl asmenvardžių rašymo valstybės dokumentuose, o savivaldybės ir valstybinės įstaigos to nestabdo, neskundžia aukštesnės instancijos teismams.  Nemažai Lietuvos verslininkų yra klaidingai įsitikinę, kad sėkmingą verslą lemia kuria nors užsienio kalba, dažniausiai anglų, sudaromi prekių ženklai. Net Vyriausybėje priimami teisės aktai, leidžiantys savivaldybėms teikti viešąsias paslaugas nevalstybine kalba – tiesiogiai prieštaraujant Valstybinės kalbos įstatymui ir kuriant autonomininkų tikslus realizuojančius precedentus. Simboliška, jog vykdant neoliberalias reformas net seniausiame Vilniaus universitete buvo panaikintos Lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos katedros.

Įgyvendinant valstybinės kalbos politikos tikslą plėsti ir įtvirtinti valstybinės kalbos vartojimą visose viešojo gyvenimo srityse, taikytinos šios nuostatos:

1. Valstybės valdymas, valstybinių ir savivaldybių įstaigų dokumentų valdymas ir tvarkymas

• Įtvirtinti įstatymu asmenvardžių rašymą valstybės dokumentuose ir lietuviškuose tekstuose – lietuviškai pagal tarimą.

• Sukurti asmenvardžių perrašos iš kitų kalbų į lietuvių kompiuterines programas kaip įrankį, palengvinantį valstybės tarnautojų darbą ir leidžiantį visose srityse asmenvardžius rašyti valstybine kalba.

• Valstybės ir vietos savivaldos bei jų reguliavimo srityje esančiose įstaigose įdiegti ir naudoti programinę operacinę įrangą lietuvių kalba.

• Teisės aktuose įtvirtinti viešojo užrašo sąvokos apibrėžtį.

• Jei viešieji užrašai (skelbimai, kita rašytinė informacija) rašomi dviem kalbomis (ar daugiau), tai užrašai valstybine kalba privalo būti didesni – viršuje arba kairėje pusėje.

• Aktyviau platinti ir populiarinti visuomenėje įvairių sričių (karinės, teisinės, sportinės ir kitų) terminologijos elektroninius žodynus.

• Sustiprinti valstybinių institucijų vertimo pajėgumus iš ir į lietuvių kalbą.

2. Švietimas ir aukštasis mokslas

• Siekti, kad kūrybinis procesas vyktų tik lietuvių kalba.

• Palaipsniui, parengus specialią adaptacinę programą, visose vidurinio ugdymo įstaigose pereiti prie mokymo valstybine lietuvių kalba.

• Grąžinti nuostatą, kad laikant valstybinį lietuvių kalbos egzaminą būtų privalomas lietuvių autorių kūrinių nagrinėjimas.

• Tikslingai apriboti tarptautinio bakalauriato – su privaloma visų dalykų dėstymų anglų kalba – diegimą viduriniame moksle, atsižvelgiant į tai, kad dauguma jį baigusių abiturientų emigruoja, o valstybės ugdymo politikos tikslas yra visapusiškai išsilavinusių piliečių ir specialistų rengimas Lietuvai – ne emigracijai.

• Į valstybinės kalbos politikos įgyvendinimą įtraukti visas šalies mokslo ir švietimo institucijas: universitetus, kolegijas, Lietuvių kalbos institutą, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, visuomenines ir kitas organizacijas, besirūpinančias  valstybinės lietuvių kalbos statuso įtvirtinimu visuomenėje.

• Atšaukti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Mokslo tarybos rekomendaciją rengti studentus (absolventus) tarptautinei rinkai. Valstybės rūpestis – rengti specialistus Tėvynei, o ne pasaulio rinkai. Specialistai, siekiantys karjeros užsienyje, turi ruoštis savo lėšomis privačiose aukštosiose mokyklose.

• Atsisakyti ydingos diskriminacinės praktikos aukštais balais vertinti tik tuos mokslinius darbus, kurie užsienio (anglų) kalba skelbiami užsienio šalių periodiniuose leidiniuose. (Dabar mokslininkams skiriami 5 balai (taškai) už užsienyje skelbtą straipsnį ir tik 2 balai (taškai) už skelbtą lietuvių kalba Lietuvoje.)

• Pakeisti diskriminacinę nuostatą, kad mokslo projektų finansavimą pagal LMT programas ar mokslinio laipsnio suteikimą  nulemia publikacijos užsienio kalba.

• Nustatyti, kad Lietuvoje vykstančiose tarptautinėse konferencijose, simpoziumuose pagrindinė pranešimų kalba yra valstybinė lietuvių kalba; pranešimai kitomis kalbomis privalomai verčiami į lietuvių kalbą.

• Įpareigoti atkurti Lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos katedras Vilniaus universitete.

Related posts