Skaitmeninis euras artėja

Gefira analitikai mano, kad Kristin Lagard „stebuklų šalis“ greitu metu pakeis mūsų realybę. Europos Centrinio Banko (ECB) prezidentė Kristin Lagard spalio 12 d. Frankfurte įvykusioje konferencijoje svarstė galimybę įvesti skaitmeninį eurą. Šios valiutos įvedimo pretekstu turi tapti pandemija, kuri neva sukėlė „darbo, prekybos ir apmokėjimų“ struktūrinius pasikeitimus.

Lagard tvirtina, kad pasitikėjimas skaitmeniniais mokėjimais pandemijos metu išaugo. Nors ji tvirtina, kad „skaitmeninis euras niekada nepakeis grynus pinigus“, neapsigaukite, perspėja Gefira: ECB siekia uždrausti grynus pinigus, bet tai nori padaryti mažais žingsneliais. Koronaviruso krizė naudojama kaip pretekstas pagreitinti perėjimą prie skaitmeninių pinigų. Manoma, kad virusas tam ir buvo skirtas. Pandemija pasiekė įvairių politinių tikslų, ir kaukės ant mūsų veidų panašios į antsnukius, uždėtus mūsų šeimininkų. Protestai geltonųjų liemenių buvo paralyžiuoti. Demonstracijos, kurios turėjo vykti rinkimų metu įvairiose valstybėse neįvyko. Pažiūrėkite į Baltarusiją, kur nebuvo blokados. Vyksta demonstracijos. Ir pažiūrėkite: šalyse, kur dominavo gryni pinigai, ypač Vokietijoje ir Italijoje, buvo žymiai daugiau mokėjimų negrynaisiais.

Gefira mano, kad Briuselis Europos Sąjungą ruošia tapti negrynųjų pinigų valstybei, kur visuomenę sudarys įvairių rasių atstovai, be to baltoji rasė nedominuos. Lagard nori vykdyti totalią europiečių finansų kontrolę, vieningos skaitmeninės valiutos pagalba bus kontroliuojamos žmonių išlaidos ir pajamos, visos operacijos taps skaidrios. Skaitmeninis euras yra naudingas vyriausybėms: neliks šešėlinės ekonomikos, mokesčiai bus surenkami 100%, ir verslas, be abejo, pereis prie barterio. Kas dar būtų sunaikinta vienu kirčiu, – tai likučiai mūsų laisvės, kurią užtikrina grynieji pinigai.

Skaitmeninis euras gali tapti kontrolės instrumentu, nes vyriausybės gali naudoti mūsų sąskaitos balansą kaip kreditinių balų sistemą. Mūsų maištingas elgesys bus baužiamas apribojant priėmimą prie sąskaitos. Dalyvauti demonstracijoje? Be problemų. 1000 skaitmeninių eurų iš jūsų sąskaitos dings vienu pelės paspaudimu. To sąlyga, kad visi bankai privalo būti nacionalizuoti, kas dažnai įvyksta krizės metu ir pilnai įmanoma, kad ECB jau masiškai perka bankų obligacijas eurozonoje.

Tas faktas, kad vokiečiai ir italai turi tiek daug grynų pinigų, parodo, kad jie vargu ar pasitiki bankais ir vyriausybėmis, ypač ECB. Nekreipkite dėmesio, pas Kristin Lahard yra vizija valstybės, kurioje gyvens permatomi žmonės, teigia Gefira.

Prof.Valentinas Katasononovas: Mus vedą į elektroninių pinigų konclagerį

Dar 2015 metais prof.Valentinas Katasonovas rašė:

„Mums senai įrodinėja, kad pinigų sistema, paremta grynaisiais pinigais (banknotais ir monetomis), – anachronizmas, atsilikimo požymis. Kad grynieji pinigai bendrai – „mitybinė terpė“ nusikaltimams ir visokios rūšies neteisėtumams. Neva, ant grynųjų pinigų laikosi visa pilkoji ekonomika. Atitinkamai valstybės biudžetas negauna mokesčių. Su grynųjų pinigų pagalba vykdoma korupcija. Grynieji pinigai – finansinio terorizmo šaltinis ir šaltinis finansavimo visokio plauko nusikalstamų grupuočių. Sąrašas to, ką galima padaryti neteisėto ir nusikalstamo su grynųjų pagalba, galima dar ilgai tęsti. Aiškėja taip pat, kad įstatymams paklusnūs piliečiai, turintys grynuosius, turi didelius pavojus: juos gali apiplėšti ir netgi nužudyti, žmonėms gali įbrukti padirbtus pinigus. Pagaliau yra nuostoliai valstybei – grynųjų pinigų apyvarta ir saugojimas reikalauja sąnaudų ekvivalentinių 1% BVP.

Keliami į padanges negrynųjų privalumai: atsiskaitymo paprastumas atsiskaitant parduotuvėje, atsiskaitant už transportą, komunalines paslaugas, pinigų pervedimuose ir t.t. O  kad tai pagerins visuomenės gyvenimą ir kalbėti netenka: ir pilkasis sektorius išnyks savaime ir biudžetas nuo mokesčių persipildys, ir narkotikų neliks, ir korupcija išnyks, ir teroristai, ir biudžetas mokesčiais persipildys.

Iš pirmo žvilgsnio ir kalbėti nėra apie ką. Reikia kuo greičiau pereiti į negrynuosius ir įveikti savo atsilikimą. Pas kai kuriuos piliečius apskritai atsiranda pasibjaurėjimas kupiūroms. Jiems vaidenasi nešvarumų dėmės, kuriuos paliko ankstesni vartotojai. Nors ir sako, kad „pinigai nekvepia“, bet mums tikina, kad grynieji bjauriai smirda. Visai kas kita negryni – švarūs ir visai bekvapiai! Kaip perkeltine, taip ir tiesiogine prasme.

Bet štai su tuo kaip tik sutikti negaliu. Jei sutikti, kad grynieji pinigai kvepia, tai dabartiniai negrynieji – smirda, beje taip stipriai ir skvarbiai, kad dujokaukė nepadės. Tenka apgailestauti, kad per pakankamai ilgą buvimo „rinkos ekonomikos (kapitalizmo) sąlygomis pas mus taip atbuko jutimo organai, kad mes nebejaučiame įvairių šiukšlynų smarvės. Tame skaičiuje ir „bankų šiukšlynų“.

Kodėl pas mane toks nesutaikomas (netolerantiškas) požiūris į negrynus pinigus? Todėl, kad jie yra mokėjimų ir apyvartos nelegalios priemonės. Paprasčiau kalbant – tai padirbti pinigai. O kas užsiima pinigų leidimu (juos dar vadina depozitiniais)? — Komerciniai bankai. O kokie įstatymai nustato statusą ir tvarką negrynųjų pinigų išleidimo? — Jokie. Jų išleidimas ir apyvarta vyksta, kaip sako juristai „už įstatymų ribų“. O tokia veikla atitinkamuose sluoksniuose paprastai vadinama „Gyvenimas pagal sąvokas“. Negalvokit, kad aš pateikiu kokią tai sensaciją. Aš čia Amerikos neatradinėju. Visa eilė autorių jau pakankamai seniai bando prisibelsti iki politikų, „liaudies išrinktųjų“, prokuratūros, Konstitucinio teismo ir netgi Rusijos prezidento su prašymais ir reikalavimai įvesti tvarką pinigų cirkuliacijos sferoje ir užkardinti pinigų padirbinėjimą ypač stambiu mastu“.

„Lupikautojai per ilgą laiką pasiekė iš valdžių teisės už pritrauktus į depozitines sąskaitas pilnaverčius (metalinius) pinigus išduoti savo nuosavus pinigus kaip kreditus sumoms, viršijančioms apimtis pritrauktų metalinių pinigų ir galų gale jie savo pasiekė. Kai kuriuose ekonomikos vadovėliuose autoriai netgi duoda pavadinimą tokiai depozitinių-kreditinių operacijų schemai: bankų „nepilnas (dalinis) įsipareigojimų padengimas“.

Kai kurie bankininkai net atvirai kalba apie tai, kad šiuolaikinių bankų kreditai — pažadai išduoti pinigus, kurių jie neturi. Dešimt procentų išduotų kreditų gali būti paremti pilnaverčiais (arba teisėtais) pinigais, likę— pažadai, kurie apiforminami depozitų arba negrynųjų pinigų pavidalu. Apgavyste paremta šios sistemos “nepilno (dalinio) įsipareigojimų padengimo” bankų sistemos atsiskleidžia tik bankų klientų bėgimo metu, kada depozitų savininkai reikalauja nuimti savo pilnaverčius (teisėtus) pinigus. Tai atviras pinigų padirbinėjimas ypač dideliu mastu.

Ši tema yra ignoruojama pasaulinių masinio informavimo priemonių, kurias, kaip žinoma, kontroliuoja „pinigų šeimininkai“. Apie tai nieko (beveik) nekalbama universitetuose, netgi ekonomikos fakultetuose. Šios problemos nepastebi juristai ir teisėsaugos organai…“

„…Apie šiuos “nepadengtus raštelius”, kurių oficialus pavadinimas “depozitiniai pinigai”, arba “negrynieji pinigai”, nieko nekalbama įstatymuose. Tokie kvazipinigai egzistuoja, bet tarytum jų ir nėra. Apie būtinybę plataus vartojimo „negrynųjų“ kalba valstybės veikėjai ir bankininkai, bet tuo pačiu kažkodėl visi pamiršta, kad šie pinigai neteisėti, faktiškai padirbti. Pagal „sąvokas“ pasirodo šiandien gyvena ne kokios tai nusikaltėlių grupuotės, bet ir visos valstybės.

Teisėtais pinigais („teisėtomis mokėjimo priemonėmis“; analogas mūsų termino anglo-saksų teisėje — legal tender) yra tiktai tie įsipareigojimai, kurie išleidžiami centrinių bankų. Tai grynieji pinigai popierinių skirtingo nominalo banknotų pavidalu, turintys patikimą apsaugą nuo padirbinėjimo. Senais gerais laikais banknotai centrinių bankų buvo padengti pilnai metalinio aukso atsargomis. Šiandien to jau nėra. Tai tiesiog popieriniai ženklai. Bet nepaisant viso to jie yra teisėti pinigai, kurių statutas įtvirtintas įstatymuose, o dažnai ir valstybių konstitucijos. O negrynieji pinigai – šešėliniai, iš esmės, neteisėti.

Bet būtent ant jų stūkso bankininkų galybė, jų sugebėjimas „daryti pinigus iš oro“. Jie gauna pasakiškus pelnus. Jeigu kreditus pasauliniai lupikautojai išduoda padirbtais pinigais, tai skolos gesinimas vyksta pilnai realiais aktyvais. Taip vadinamas „dalinis įsipareigojimų padengimas — “pinigų alchemija”, apie kurią viduramžių alchemikai, kurie stengėsi gauti auksą iš geležies, galėjo tiktai svajoti“.

(Žemiau (kursyvu pažymėtą) autoriaus tekstą perpasakoju valstybės pavadinimą „Rusija“, pakeisdamas į „Lietuva“, nes tai nekeičia autoriaus pagrindinės minties)

Ir štai jau 26 metus Lietuvoje mes turime tokią pačią netikrą pinigų sistemą kaip ir visas „civilizuotas pasaulis“, „civilizuota Europa“. Šios sistemos konstrukcija buvo primesta „pinigų šeimininkų“ tam, kad vykdyti efektyvų Lietuvos apiplėšimą. Lietuvos komerciniai bankai po ECB iškaba išleidžia depozitinius (negrynuosius) pinigus, kurių dalis visoje pinigų masėje yra apie 80%. Gaunamą „pinigų alchemijos“ dėka pelną jie išveža už Lietuvos ribų, į Skandinaviją. O iš ten jis anksčiau ar vėliau patenka pas „pinigų šeimininkus“ (pagrindinius JAV Federalinio Rezervo akcininkus).

Tai perspėjimas, kad Lietuvos piliečiai suprastų šiuos planus, kurie vykdomi pakeičiant grynuosius pinigus į negrynuosius. Bankininkai ir jų asistentai valstybės tarnautojai visaip stengiasi

išplėsti depozitinių kredito organizacijų galimybes gaminti „pinigus iš oro“. Be to pinigų blokavimas bankų sistemos ribose sumažina lupikautojams klientų „antpuolių“ riziką.

„Reikia suprasti, kad pasaulio finansinė viršūnė („pinigų šeimininkai“) galvoja ne tik apie savo kapitalų gausinimą, bet ir apie globalią valdžią. Jie puoselėja planus, numatančius pereiti kažkuriuo momentu į 100% negrynųjų. Grynieji pinigai, kurie šiandien yra vienintelė teisėta atsiskaitymo priemonė, per vieną akimirką bus paskelbti neteisėtais, o negrynieji pinigai, kurie buvo ir kol kas yra nelegaliomis mokėjimo priemonėmis, tą pačiu metu bus paskelbti teisėtais. Tai bus finalas „permanentinės“ „pinigų evoliucijos“, kurią lupikautojai diegė daugelį šimtmečių.

Bus sukurtas „bankinis konclageris“, pasaulio valdymas galutinai pereis į šitų lupikautojų rankas.

Pinigai kaip valdžios instrumentas lupikautojams daugiau nebus reikalingi. Jie niekam nebebus reikalingi. Juk, kaip žinoma, konclageriuose pinigai — visiškai nereikalinga prabanga. Įvyks pinigų mirtis…“

„…Pirma žmones suvarys į negrynųjų pinigų geto. O vėliau vietoj plastikinių kortelių (juk jas galima pamesti, pavogti!) “bankų konclagerio” “klientams” primygtinai siūlo implantuoti mikročipus arba kaktos srityje, arba dešinėje rankoje…“

„… jau po to prasideda šio konclagerio kasdienybė. Jeigu kas veikia ne pagal konclagerio statutą, jam užkertamas kelias prie negrynųjų pinigų. Paprasčiau kalbant, netenka gyvybės. Ekspertai tvirtina, kad galima bus kontroliuoti ne tik veiksmus bet ir mintis.

„Bankinis konclageris“ labai humaniškas. Jame nešaudo, jame nėra dujų kamerų. Jame yra daug baisesnis ginklas — 100 procentinė atsiskaitymų negrynaisiais sistema…“

„…Grįžkime į mūsų pasakojimo pradžią. Mums juk šiandien siūlo ne konclagerį, o tik „plastikines korteles“, t. y. komfortą ir saugumą. Bet tai tas pats atvejis, kai „gerais ketinimais grindžiamas kelias į pragarą“…“

Valentinas Katasonovas straipsnyje „Pinigų mirtis ir alternatyvūs ekonominiai santykiai“ pasakoja apie depozitinių pinigų mirties procesą:

„Galingiausių Vakarų valstybių centriniai bankai pinigais užtvindė pasaulio ekonomiką. Centrinių bankų „kiekybinio suminkštinimo“ programos neatvedė prie realios ekonomikos vystymo, bet ją įstūmė į aklavietę. Vis didesnė pinigų spausdinimo staklių produkcijos dalis keliauja į finansines rinkas, kur įsidega spekuliacinių žaidimų azartas. Į realios ekonomikos sektorių pinigai nepatenka, todėl ūkio subjektai ima ieškoti alternatyvių ekonominių santykių formų.

Galingiausių Vakarų valstybių centriniai bankai pinigais užtvindė pasaulio ekonomiką. Tai pirmiausiais pasireiškia, visų pirma tuo, kad JAV FRS, Anglijos bankas, Europos centrinis bankas (ECB) ir kiti centriniai bankai po finansinės 2007-2009 metų krizės ėmė vykdyti taip vadinamas kiekybinio suminkštinimo (KS) programas. Jie ėmė supirkinėti skolų lakštus (tame skaičiuje blogos kokybės), išmesdami kiekvienais metai į apyvartos kanalus naujus šimtus milijardų dolerių, eurų, svarų sterlingų ir kitų valiutų. Tuo pačiu metu centriniai bankai pradėjo nuoseklią procentinės normos pasyvo ir aktyvo operacijų mažinimo politiką. To rezultate, depozitų procentinė norma Švedijos, Danijos, Šveicarijos, Japonijos, o taip pat ECB tapo su minuso ženklu. Pinigų atsirado tiek, kad jie tapo beveik nemokami.

Paradoksas tame, kad tokia pinigine Vakarų centrinių bankų ekspansija neatvedė prie realios ekonomikos vystymo, bet ją įstūmė į aklavietę. Šis reiškinys turi kelias priežastis. Pirmiausiai, vis didesnė pinigų spausdinimo staklių produkcijos dalis keliauja į finansines rinkas, kur įsidega spekuliacinių žaidimų azartas. Į realios ekonomikos sektorių pinigai nepatenka, kur nėra didelių ir greitų pelnų. Antra, spausdinimo staklių produkcija vis labiau praranda pinigų požymius. Šiandien pinigų pagalba jau nebegalima pakeisti nei vertę, nei prekių ir paslaugų kainą. Ryškus pavyzdys – naftos kainos, kurios gali keistis metų bėgyje kartais. Visas reikalas tame, kad naftos kainos ėmė keistis su pagalbas tokio instrumento, kurį mes vien iš inercijos vadiname pinigais. Iš tikrųjų tai banalus instrumentas spekuliacijų, manipuliacijų ir turto perskirstymo pinigų šeimininkų naudai – tų, kas kontroliuoja spausdinimo stakles.

Тie, kas užsiima gamyba ekonomikos realiame sektoriuje, tai jaučia savo kailiu. Pramonės gamybos sferos kompanijos, žemės ūkio, statybos, transporto negali vykdyti ilgalaikių investicijų, sudaryti ilgalaikių kontraktų, negali užsiimti perspektyviais tyrimais ir projektais. Jos net negali normaliai prekiauti. Trūksta apyvartinių lėšų (pinigai iškeliavo į finansines aikšteles, kur siaučia spekuliantai), o jeigu jų ir yra, kyla įvairios rizikos, kylančios dėl staigių valiutų kursų svyravimų, infliacinio pinigų nuvertėjimo, kainų pakilimų ir kritimų prekių rinkose. Šiandieniniai prekių gamintojai atsiduria tokioje padėtyje, kokioje buvo mūsų protėviai prieš daugelį tūkstančių metų, kada dar nebuvo tokios universalios mainų priemonės, kaip pinigai…“

Related posts